***
Esu kilusi iš geros šeimos, iki maždaug septintos klasės buvau pirmūnė. Tačiau viskas pasikeitė, kai mano gyvenime atsirado kvaišalai. Nuo keturiolikos metų vartojau žolę. Dažniausiai per diskotekas savaitgaliais, su draugais. Po to su bendraklasėm pabandėm amfetaminą.
Man dar nebuvo nė penkiolikos metų, kai susipažinau su septyneriais metais vyresniu vaikinu, kurį labai įsimylėjau. Tai buvo didžiausia meilė, svaiginantis, neapsakomas jausmas, kaip man atrodė paauglystėje. Deja, jis buvo priklausomas nuo heroino. O aš turėjau iliuziją, kad galėsiu jam padėti...
Draugavome jau kurį laiką, kai paprašiau jo duoti man pabandyti heroino. Tiesiog norėjau suprasti, kas tai yra, kad to negalima atsisakyti. Mano draugas priešinosi, bet galiausiai davė man parūkyti heroino.
Kai parūkiau, man buvo labai bloga, aš vėmiau ir negalėjau atsimerkti. Man tai visiškai nepatiko ir nemaniau, kad darkart tai darysiu. Bet praėjus kelioms dienoms man pasakė, kad pirmą kartą visada būna bloga, o paskui jau supranti tą malonumą.
Netrukus pabandžiau heroino antrą kartą ir taip pradėjau kartu su draugu sistemingai vartoti.
Per maždaug tris mėnesius tapau visiškai priklausoma, pajutau, kas yra abstinencija, supratau ir tai, kad negaliu sustoti. Jaučiau, kad manyje tarsi gyvena du žmonės, kurių vienas yra visiškai pamiršęs visas iki tol turėtas vertybes – pavyzdžiui, nevogti, nemeluoti ir t.t. Bet mano liga privertė mane peržengti beveik per visas savo vertybes ir daryti beveik viską tam, kad gaučiau dozę.
Sakau „beveik“, nes už narkotikus nepardavinėjau savęs. Bet dėl jų galėjau meluoti, vogti, apgaudinėti artimus žmonės, skaudinti juos savo elgesiu ir visiškai nereaguoti i jų kalbėjimus ar bandymus man padėti, galėjau reaguoti net agresyviai, kai neišleisdavo iš namų.
Galėjau paimti ir užstatyti man brangius daiktus arba parduoti auksą. Neturėdama pinigų dozei, pavogiau mamos žiedą ir grandinėlę ir užstačiau į lombardą. Kadangi buvau nepilnametė, užstatinėjo mano draugas.
Tai pastebėjusi mama ėmė mane kvosti. Prisipažinau mamai, kad esu vartojusi, tačiau labai gyniausi, kad tai ne heroinas. Dar nuo visokių televizijos laidų žinojau, kad heroinas – tai pats baisiausias dalykas.
Mama bandė mane apsaugoti, tiesiog neišleisdavo iš namų. Tačiau aš rasdavau, kaip pabėgti. Pavyzdžiui, pirmiau pro balkoną išmesdavau striukę ir batus, tada išeidavau į laiptinę ir pabėgdavau. Bėgdavau pas savo draugą, kad vartočiau. Ir mano draugas buvo iš geros šeimos, tik jis buvo priklausomas, ir jam niekaip nepavyko išlipti iš tos priklausomybės.
Pirmus pusę metų heroiną rūkiau. Tačiau po to ėmė trūkti pinigų ir nutarėm „įsišauti“. Iš pradžių buvo baisu – taigi adata. Tačiau pabandžiau, man patiko ir taip pradėjau leistis heroiną kas dieną.
Tuo pat metu pradėjau dar labiau bėgti iš namų, pardavinėti daiktus, drabužius.
Dingdavau kokiai savaitei, niekas manęs nerasdavo. O gyvendavome visur – pažįstami leisdavome pagyventi rūsyje, kartais ir pas save priimdavo. Dažnai neturėdavom, ką valgyti, nes visų pirma reikėjo pinigų dozei. Draugas vogdavo, ir aš kartu su juo – iš mašinų, iš žmonių.
Nesakau, kad nebandžiau išlipti. Ypač mano draugas jaudindavosi dėl manęs – pripirkdavo vaistų sakydamas: „Bent jau tu nevartok“. Ir aš bandžiau viską – ir ligoninėje, ir detoksikacijoje buvau. Viskas padėdavo labai trumpam. Net psichiatrinėje gulėjau dešimt dienų, bet visą laiką galvojau, kaip aš grįšiu į seną gyvenimą, pas savo draugą.
Atliekant įvairius tyrimus sužinojau, kad turiu hepatitą C. Kepenys buvo visiškai pažeistos, buvo išsivysčiusi antros stadijos fibrozė. Gydytojai net sakė: „Vaikeli, kaip tu iš viso vaikštai...“
Suvokiau, kad turiu kažką daryti. Pradėjau gydytis, visiškai užsidariau namie.
O tada kartą grįžusi mama pasakė: „Vaikeli, turiu tau kai ką pasakyti – tavo draugo jau nebėra“. Jį rado laiptinėje – ar tai perdozavusį, ar tai narkotikai buvo su kažkokiais nuodais, nežinau.
Ši žinia man tuomet prilygo pasaulio pabaigai. Man tai buvo tokia tragedija. Man jis buvo ir meilė, ir geriausias draugas, su kuriuo prabuvome trejus metus.
Buvau dar tik septyniolikmetė ir po šio įvykio labai aiškiai supratau, kad mylimą žmogų praradau per narkotikus. Kartu kaltinau ir visą pasaulį. Panirau į alkoholį ir vaistus, kad užsimirščiau.
Galiausiai supratau, kad privalau vykti į reabilitacijos centrą. Į jį atvykau sverdama 42 kilogramus, visiškai nusikankinusi. Ten normaliai nemiegojau gal 40 parų, užmigdavau tik paryčiais.
Pradžioje man buvo sunku adaptuotis, rytinė mankšta, krosas, darbai, nežiūrint į oro sąlygas, vis tiek turi bėgti krosą ir daryti viską pagal bendruomenės nustatytas taisykles. Nenorėdavau su niekuo bendrauti.
Bet praėjo šiek tiek laiko, šiek atsigavau. Man pradėjo rodyti dėmesį vienas vaikinas. Pradėjome draugauti, kartu išvykome iš reabilitacijos klinikos. Bet... kartu atkritom – vėl pradėjom vartoti. Nebaigiau viso kurso iki galo ir santykius pastačiau į pirmą vietą, o blaivybę - į antrą, ko daryti negalima.
Greitai supratau, kad šitam žmogui aš nejaučiu meilės, o mus tiesiog riša narkotikai. Netrukus aš išvažiavau gydytis, nes supratau, kad vėl papuoliau į užburtą ratą.
Reabilitacijoje sužinojau, kad tas draugas taip pat mirė. Taip pat dėl narkotikų.
Priėmiau tai kaip ženklą iš aukščiau, kad privalau išsikapanoti. Ir kapanojausi.
Reabilitacijos klinikoje susiradau draugų, o vienas jų po kurio laiko ėmė man rodyti šiltus jausmus. Ir ši istorija – daug šviesesnė, nei ankstesnės mano patirtys. Mes kartu įveikėme priklausomybę ir nevartojame jau septynerius metus. Susituokėme ir kartu auginame du vaikus. Esu labai laiminga.
Džiaugiuosi blaiviu gyvenimu, vaikučiais ir mylimu vyru.
Nemėgstu grįžti į praeitį, prisiminti, kas buvo. Kita vertus, didžiuojuosi, ką mes pasiekėme. Žinau, kad nenoriu grįžti į tą pragarą, todėl negeriu net alkoholio, man jo tiesiog nereikia, gyvenimas ir taip gražus.
Ar norėčiau atsukti laiką atgal? Ne. Nes žinau, kad jeigu nebūtų buvę to juodžiausio periodo, nebūtų ir tos laimės, kurią turiu dabar su mylimu žmogumi ir nuostabiais vaikais.
***
Šis tekstas – socialinės kampanijos „Veža? Išlipk ir išlik!“ dalis, raginanti garsiau kalbėti apie naujas psichiką veikiančių medžiagų grėsmes ir priklausomybę nuo narkotinių medžiagų. Jeigu ir jums teko patirti priklausomybės nuo narkotinių medžiagų košmarą, kviečiame pasidalyti savo istorija. Kaip atsidūrėte narkotikų gniaužtuose? Ką patyrėte? Ko savo gyvenime netekote? Kaip su savo priklausomybe kovojote ar vis dar tebekovojate? Taip pat kviečiame atsiliepti priklausomų žmonių artimuosius, pasidalyti savo patirtimi ir patarimais kitiems panašaus likimo žmonėms.
Laiškų – anoniminių ar savo tikruoju vardu - laukiame el.paštu bendraukime@lrytas.lt arba įkeliant čia. Norite apie savo patirtį papasakoti telefonu – skambinkite +370 52743676.
Kampanijos partneris – priklausomybių reabilitacijos centras „Meikštų dvaras“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
