Po 12 klasės įstojusi į universitetą labai džiaugiausi, norėjau pajusti tą vadinamąjį studentišką gyvenimą, susipažinti su naujais žmonėmis, su naujais dėstytojais ir jų dėstomais dalykais. Įstojau į vakarinį kursą. Buvom paskutiniai „vakariniokai“.
Man, kaip gerai besimokančiai studentei, rūpėjo kiekviena paskaita, nenorėjau praleisti nieko, nes buvau pavyzdinga. Galų gale mokėjau už mokslus 1300 Lt per pusmetį, todėl tiesiog negalėjau praleisti nė vienos paskaitos. Paskaičiavau, kad viena paskaita man kainuoja apie 20 Lt. Buvau tokios nuomonės, kad jei nenueisiu į paskaitą, tai pinigai bus išmesti į balą.
Pirmomis dienomis viskas buvo kaip sviestu klota – dėstytojai geri, paskaitos vyksta kaip priklauso. Praėjus metams, prasidėjo ne studentų bėgimas iš paskaitų, o dėstytojų. Nueini į universitetą pirmadienį ir girdi, kad šiandien nėra paskaitų, kodėl – neaišku. Tiesiog nėra. Nueini antradienį – yra, trečiadienį vėl nėra. Ir taip kartojosi nuolat.
Galų gale viena dėstytoja pasakė tiesiai šviesiai: „Jūs paskutiniai, kurie mokotės vakariniame kurse, tai mes atlaidžiau žiūrime į jus, neduodam tokių užduočių kaip dieniniame skyriuje besimokantiems studentams“.
Per aplinkui ji pasakė, kad mes „atsilikę“, kadangi „vakariniokų“ daugiau nebebus, tai norime greičiau mus visus „praleisti“, kad nebeliktų nė vieno besimaišančio kitais metais.
Pasijutau kaip durnė. Kartais pagalvoju, už ką studentai moka pinigus? Už tai, kad ateitų į universitetą ir apsisukę išeitų namo? Kaip išmokti paskaitos medžiagą, jei paskaitos net nebuvo? Ar kituose universitetuosi irgi dėstytojai tokie „atsipūtę“? Negi jiems taip jau nerūpi studentų ateitis? Kada Lietuva pradės gerbti savo jaunąją kartą, kurie nori tobulėti?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
