Praėjusią savaitę grįžau iš užsienio. Prie Vilniaus oro uosto, tįsdama 30 kilogramų lagaminą, susistabdžiau iš stotelės jau pajudėjusį autobusą. Lipdama baiminausi, kad gausiu pylos nuo vairuotojo, jog dabar štai jis priverstas sustoti vidury kelio ir blokuoti eismą, kol aš tą sunkųjį lagaminą įversiu į autobusą.
Negana to, piniginėje turėjau 50 litų kupiūrą, o juk vairuotojui pinigus už bilietėlį reikia duoti be grąžos! Žodžiu, buvau pasirengusi kelionės metu „atsiimti“ savo arba išvis likti pūpsoti kaip grybas lietuje prie oro uosto.
Iš pradžių buvęs rūstus, vairuotojas man pasisveikinus atlėgo, ir nors buvo gana ankstyvas dienos metas, nesiraukydamas sukrapštė man grąžos. Paklausė, iš kur parkeliauju, kiek laiko nebuvau namie, iš kur esu ir ar nesunkus lagaminas. Iki geležinkelio stoties išvystėm visai smagų pokalbį, tad išlipusi iš autobuso jaučiausi maloniai nustebinta.
Geležinkelio stotyje nuskubėjau prie kasų pirkti bilieto į Kauną. Bandydama pastatyti lagaminą prie kasos dar net nebuvau pakėlusi akių į kasininkę, vadinasi, mano gero nusiteikimo veide ji dar negalėjo pastebėti. Vidutinio amžiaus moteris pasveikino mane draugiškai šypsodamasi (gal prajuokinau „kovodama“ su sunkiu kroviniu), toliau sekė standartiniai sakiniai, pinigai, bilietas, grąža, bet jos akys visą laiką spinduliavo nuoširdumu. Pati kurį laiką dirbau aptarnavimo srityje, kur reikėdavo nuolat šypsotis klientams. Patikėkit, dirbtinę šypseną puikiai atpažįstu. O ši tokia nebuvo.
Traukinio palaukti reikėjo dar valandžiukę. Su savo gremėzdišku lagaminu nusibrazdinau eskalatoriumi žemyn aplankyti nykštukų. Ir tik pamanykit - įeinant duris man palaikė kita kasos darbuotoja (atpažinau iš aprangos)! Tokio svetingumo sapne nesapnavau.
Vėliau prisėdau ant suoliuko, esančio netoli kasų. Foje jau kurį laiką burzgė grindų plovimo mašina, stumiama nedidukės moters. Kai ši priartėjo, apsidairiau, ar turėčiau pasitraukti, bet įvertinusi, kad tarpas tarp suoliukų per mažas griozdiškai mašinai, likau sėdėti. Tačiau po akimirkos mašina kažkokiu būdu atsidūrė prie mano kojos, moteris išjungė variklį, viena ranka įsirėmė į juosmenį, piktai dėbtelėjo į mane, tada aukštai iškėlus nosį nukreipė žvilgsnį kažkur į lubas ir nejudėdama laukė, kol aš sugrabaliosiu ir patrauksiu savo daiktus iš jos judėjimo trajektorijos.
O kur žodeliai, kuriuos dar pradinėse klasėse buvome mokomi dažnai tarti? Tuos žodelius, keldama lagaminą ant suoliuko, mintyse pakartojau sau pati. Tada, išganingos minties iššaukta, mano veidą papuošė kukli šypsena - kas kiek vertas, tas tokias pareigas ir užima.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
