Stebėdavau, kaip mano kambario draugė skaniai kapoja iš namų atsivežtą tikros kaimiškos mėsos dešrą ir... O varge, kaip amoralu atrodys visiems veganams, žaliavalgiams ir kitų mitybos sistemų fanatikams, bet tylėdavau. Ir turėjau tam tvirtą pagrindą, apie kurį truputį vėliau.
Dabar skaičiuoju jau šeštus savo vegetarizmo metus.
Po vasaros darbo viename iš Didžiosios Britanijos fabrikų nusprendžiau, kad ir paukštienos valgyti neturiu anei jokio poreikio. Jos gamybos ir perdirbimo procesas buvo toks atgrasus, jog mintyse gailėdavau tų asmenų, kurie už šią mėsą dar mokės ir pinigus. Beje, gana nemažus.
Kai aplink visas fabrikas vogčiomis tempdavosi krūvas dešrų, užkištų pačiose keisčiausiose vietose, aš tik šypsodavausi, mąstydama, kaip jie šįvakar puotaus. Na pripažinkite, visą dieną nudirbto kūno prakaitas ir rūkytas kalakutienos dešrigalis – tobulas derinukas net įnoringiausiam gurmanui.
O dabar, kaip ir žadėjau, paaiškinsiu, kodėl neatkalbinėju žmonių nuo jų valgymo įpročių.
Suprantu, jog būti vegetare pasirinkau pati. Laisvu suaugusio žmogaus protu. Tame mano pasirinkime nebuvo nieko magiško. Atvirai kalbant, tuo metu aš negalvojau nei apie skerdžiamus paršelius, nei vištytes. Įtikėjau vienintele mintimi, jog skerdžiamo gyvulio stresas persiduoda jį dorojančiam asmeniui. Taigi šituo atveju buvau tik egoistė ir mąsčiau apie tai, jog gyvenu pasaulyje, kuriame ir be to galiu gauti užtektinai dirgiklių.
Pagerėjusi sveikata ir ilgai kamavęs skrandžio rūgštingumas, nuo kurio norėjosi kaukti vilku, išnyko. Atsirado keli papildomi litai piniginėje ir daugiau laisvo laiko ne prie puodų.
Taip, aš atradau tai, ko reikėjo man. Ne mano draugams, šeimos nariams ar likusiems pasaulio visavalgiams. Man netrukdo, kai mano brolis po darbo dienos pasigardžiuodamas ir švelniai mane pašiepdamas valgo lašinius su juoda duona ir česnaku. Čia yra jo desertas.
Nejaudina manęs ir gyvulių fermos bei jų išnaudojimas. Gyvuliai yra maisto grandinės dalis. Jie buvo prijaukinti tam, kad žmonės išgyventų tam tikromis sąlygomis.
Galima isterikuoti ir garsiai rėkti, kad sąlygos pasikeitė, visuomenė žengia progreso keliu, žmonių daugėja, vandens trūksta, o užauginti vienam gyvuliui jo reikia tiek, kiek kviečių laukui.
Galima moralizuoti, pykti ir fanatiškai brukti idėjas, kuriomis patys gyvenate.
Arba galima tiesiog atsipeikėti ir nusišypsoti. Bevalgant agrastus nuo krūmo pripažinti sau, jog visi žmonės skirtingi. Todėl, kiekvienas turi savo nuostatas, įsitikinimus, pozicijas, kurias, kaip ir jūs, beje, gina ir laiko pačiomis teisingiausiomis. Ir jie turi tokią teisę.
Gerbkite visus, visavalgius, vegetarus, žaliavalgius, veganus ir visų kitų įsitikinimų žmones, gal tada nepriminsite dviejų juokingų, bet labai nevykusių animacinio filmuko herojų, kurie kas naktį tardavo žodžius: „Makaule, ką veiksime šiąnakt? Pinki, kaip ir kiekvieną naktį, bandysime užvaldyti pasaulį.“
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
