Sofijos centre yra pastatytas monumentas sovietų karių garbei, kurie žuvo Bulgarijos teritorijoje. Raudonoji armija šalį okupavo nepraliejusi nei vieno lašo kraujo, tačiau ji valdžią atidavė žmonėms, pradėjusiems masiškai grobti, žudyti, teisti ir siųsti gyventojus į konclagerius. Jie išskerdė visą senąjį elitą. Prie šio paminklo tapau pionieriumi.
Mano manymu, socializmo epocha – tai pati šlykščiausia epocha, taip galiu teigti vien dėl to, kad joje prabėgo visa mano jaunystė, iki 25 metų. Ši epocha tokia atgrasi, kad net nėra su kuo lyginti, ir nesinori plačiau apie ją diskutuoti.
Ką aukos daro su traumuojančiais prisiminimais? Juos stengiasi išsipasakoti, objektyviai į juos pažvelgti, o po to užmiršti ir viską palikti praeityje, kad žmogaus psichika liktų sveika. Iki šiol manau, kad aš esu traumuotas, o už tai komunizmas liko nenubaustas. Tai yra nesąžininga mano atžvilgiu, ir dėl to, kad mane auklėjo agresyvusis socializmas, man norisi atkeršyti.
Kiekvieną dieną vis matau praeities pėdsakus, dėl to noriu ką nors pakeisti. Suprantu, kad toks požiūris buvo tinkamas 90-taisiais metais, po socializmo griūties, tačiau tuo metu, kaip daugelis kitų žmonių, turėjau išgyventi, susirasti naują pajamų šaltinį ir naują vietą visuomenėje.
Toks pirminis, pakankamai agresyvus, požiūris į komunizmą buvo užspaustas giliai pasąmonėje, dėl jo nevaisingumo ir griaunančios prigimties. Bet toks požiūris niekur nedingo. Po dvidešimt penkerių metų yra per vėlu užsiimti teismais, konclageriais, komunistų ir jų bendrų vykdomomis egzekucijomis. Šis traukinys nuvažiavo.
Vis dėlto, liko galybė praėjusios epochos paminklų, kurių neliečiamumas man kelia pasibjaurėjimą. Labai sunku suprasti, kad žiauraus pokario ir okupacijos kaltininkai liko be atpildo. Mano nuomonė yra paprasta – visi socrealizmo paminklai turėtų būti sunaikinti, kad būtų nuslopintas ir nuramintas mano skausmas.
Su paminklais reikia pasielgti taip, kaip reikėjo elgtis su gyvais komunizmo puoselėtojais. To alternatyva yra - „niekas nepamirštas, nieko nepamiršta“, - neigimas bet kokio senaties termino ir ribota komunistinio elito giminaičių ir palikuonių atsakomybė – reikia padaryti sąrašą ir teisti, sodinti į kalėjimus, taip kaip darė jie.
Pamenu, kaip iki pamatų sunaikino Georgijaus Dimitrovo mauzoliejų Sofijoje, šiuo metu ten yra parkas. Kadangi tai buvo ir partijos slėptuvė nuo bombų, sustiprintas betonų sienas teko sprogdinti sprogmenimis. Buvo sunku, tačiau viską sulygino su žeme ir surengė ten alaus festivalį. Niekas net neprisiminė, kad ten kažkada galėjo stovėti praeitos epochos neįkainojamas meno kūrinys.
Mano patarimas – Žaliojo tilto skulptūras reikia nugriauti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
