Ji rašo: „Jei laiku neatneši patiekalų (kuriems tikrai reikia laiko pagaminti) ar tenka ilgėliau palaukti, klientai būna pikti.“ Miela Monika, jau straipsnio pradžioje pati sau prieštaraujate. Klientai pyksta, kai reikia laukti pernelyg ilgai. Dažniausiai klientai pyksta, kai užsisakius maistą ir gėrimus, gėrimų reikia laukti daugiau nei 15 minučių. Atleiskite, brangioji, bet tai yra tiesiog nepadoru. Jeigu nežinote, padavėjas, atnešęs meniu, privalo paklausti, galbūt klientai nori gėrimų. Ir jeigu nori, tuoj pat juos atnešti. Žmonės nurimsta ir ramiai renkasi maistą. Va ir problemos sprendimas. Tačiau iš savo patirties galiu pasakyti, kad gėrimai atkeliauja visada per vėlai.
Toliau: „Ypač tai juntama pietų metu, kai kiekvienas nori greitai pavalgyti, nes jo pietų pertrauka trumpa. Tada visas veiksmas ir prasideda: tam to reikia, kitam to, mes mokėsime kortele, aš noriu atskiros sąskaitos (pasako dažniausiai kai nuneši sąskaitą). Jautiesi kaip kokiam rytiniam kamšty Ukmergės gatvėje. Dažniausiai padavėjai tenka iki 10 stalų.“
Aš dirbau padavėja. Restorane, per pietus. Taip, būdavo sunku, bet įmanoma. Viskas priklauso nuo jūsų pačios požiūrio. Suprantu, kad šį darbą dirbate be jokio teorinio pasiruošimo – o gaila. Aš mokiausi šios specialybės. Pagrindinė pamoka padavėjams yra – taupykite kojas. Kiekvienas jūsų išėjimas į salą ir grįžimas į virtuvę negali būti tuščiomis rankomis. Iš virtuvės neši maistą, gėrimus, eini atgal – iš karto nurenki laisvus staliukus, paimi servetėlių stovus papildyti, nešvarias staltieses. Grįžti atgal – su švariomis staltiesėmis, servetėlėmis, įrankiais. Padengi stalą, žiūrėk, kas tave jau kviečia, prieini, paprašo sąskaitos, surenki iš karto nuo stalo indus ir eini į virtuvę, skaičiuoji sąskaitą, paimi kito stalo užsakymą, nuneši patiekalus, paskui – nuneši ir sąskaitą papietavusiai kompanijai. Sukiesi kaip voverė. Pavargsti, skauda kojas ir rankas. Bet jei judėjimas koordinuotas – dirbti nėra labai sunku. Turbūt nepatikėsite, bet aš dar visą laiką ir šypsausi.
Man nepatiko ir Monikos mintys apie arbatpinigius: „Bet juk tai darbas ir tikrai sunkus – tiek fiziškai, tiek psichologiškai. Aišku, jei klientas malonus, malonu jį aptarnauti, pasikalbėti, jis atsiprašo, kad neturi, ką palikti, tada supranti. Bet būna, kad reikia šokinėti kaip aplink ponus, ir nepalieka nieko. Pikta darosi, tikrai. Manau, jei sau leidi nueiti pavalgyti į restoraną, tai ir arbatpinigių turėsi palikti, bent jau tuos 2 litus.“
Manykite kaip norite, bet pati dirbusi šį sunkų darbą arbatpinigius palieku tik tada, kai padavėjas yra jų vertas. O taip atsitinka nedažnai. Jeigu padavėjas nesišypso, nepaklausia ar norėčiau pirmiausia ko nors išgerti, jeigu neatsimena, kas kokį patiekalą užsisakė (neatleistina klaida) – didelė tikimybė, kad arbatpinigių negaus. Bet jei mane aptarnauja padavėjas, kuris net ir iškilus keblumams dėl maisto sugeba viską mandagiai paaiškinti (nesvarbu, kad ne jo kaltė), aš jam paliksiu arbatpinigių. Nes jis išmano savo darbą. Jis supranta, kad aš atėjau ne tik valgyti, bet ir gerai praleisti laiką. Todėl jo pareiga yra pasistengti, kad niekas man negadintų nuotaikos.
Toliau Monika rašo: „Dar yra tikrai nekultūringų žmonių, kurie šaukia „ei, padavėja!” arba spragsi pirštais. Kartais darosi pikta, o kartais – net juokinga: prisižiūrėję filmų žmonės. Pagalvokite, ten taip gal ir įprasta, bet ne Lietuvoje. Juk mes dar iki to lygio neužaugome. O augti – dar šimtą metų. Todėl savo draugams sakau: elkitės kaip pridera, palikite arbatpinigių. Juk savo elgesiu prie stalo ir parodai, ar jau išaugai iš tų viduramžių.“
Jūs mane stipriai prajuokinote šiuo pasakymu. Žinote, kodėl klientai taip elgiasi? Nes padavėjos į juos nekreipia dėmesio. Ar jūs, nunešusi užsakymą vienam staliukui, apžvelgiate kitus staliukus – gal kas nors ko nors pageidauja? Abejoju. Aš irgi pavargstu „medžioti“ aptarnaujantį personalą, todėl ir elgiuosi arogantiškai.
Ir dar: „Aišku, ir juos suprantu. Jeigu su šeima ateini skaniai pavalgyti, pasibūti, o išeini subjurusia nuotaika dėl prasto maisto ar aptarnavimo, būna tikrai nemalonu. Na, bet kiekvienas yra žmogus, nereikia taip smerkti. Taigi, patarimas: būkite kitiems pakantūs, elkitės taip, kaip norite kad su jumis elgtųsi kiti. Neparodykite savo tokio žemo mentaliteto, manierų, kaip sakoma „žemo lygio.“
Mieloji, įsiklausykite, ką šnekate. Ar jūsų nuotaika nesubjurtų, jeigu vairuotojas jus vežtų ne tuo maršrutu, o gal užtrenktų autobuso duris pries nosį? Ar jums malonu būtų, kad gydytojas, užuot jus apžiūrėjęs, plepėtų su kolega, kol jūs mindžikuojate už durų? Ar jūs nesmerksite pardavėjos, kuri nieko neišmano apie pardudoamas prekes ir bruka jums tai, kas nereikalinga? Juk šiais atvejais irgi galima sakyti „jie irgi žmonės“. Bet žmonės yra skirtingi – arba jie dirba savo darbą sąžiningai, arba jį tik imituoja. Miela Monika, kuo greičiau meskite padavėjos darbą. Darote didelę gėdą šiai profesijai.
Apibendrindama pasakysiu tiek: aptarnavimas Lietuvoje yra žemiau vidutinio lygio. Apmokymai padavėjams vyksta taip: „Čia padėklai, čia kompiuteris, čia įrankiai“. kaip turi būti aptarnaujamas klientas, niekas nešneka. Kažkada Vilniaus kolegijoje man teko mokytis aptarnavimo ir atlikti ne vieną praktiką. Dar dabar žinau kai kurias auksines taisykles, kuriomis ir noriu pasidalinti su Monika ir jos kolegomis:
1. Šypsena nieko nekainuoja. Šypsotis reikia net tada, kai klientas nepatinka. Šypsena padeda išspręsti nemalonias situacijas (pvz.: virtuvė vėluoja atlikti užsakymą, nėra kažkokio patiekalo).
2. Padavėjo darbo įrankis – kojos. Saugokite jas. Neikite 20 kartų pirmyn atgal, kiekvieną kartą eidami per salę raskite, kuo užimti rankas.
3. Kiekvieną kartą esant salęje, privalote pamatyti visus savo klientus ir ką jie veikia – baigia valgyti, nori dar užsisakyti, prašys sąskaitos. Jauskite, kada reikia prieiti. Jeigu baigia valgyti, jūs privalote spėti prieiti pirmas, kol klientas nepakvietė.
4. Negalite nei į vieną klausimą apie meniu atskyti „nežinau“. Išmokite mintinai. Bendraukite su virtuve – kas kaip gaminama (juk restoranuose ne visada piko valandos). Bendravimas su virtuvės darbuotojais ne tik suteiks jums žinių, bet ir padės sukurti gerus darbo santykius.
5. Improvizuokite. Niekas nežino, ką jūs iš tiesų mėgstate – girkite klientus už jų pasirinkimą, sakydami, kad tai ir jūsų mėgstamas patiekalas/gėrimas. To nedarykite, jei žinote, kad tai visiškai nevykusi kulinarinė improvizacija – tuomet mandagiai, bet su humoru bandykite pasiūlyti geresnį pasirinkimą.
6. Meiliai elkitės su vaikais. Tuomet tėvai, pamaloninti jūsų dėmesio jų vaikams, pasistengs, kad vaikai keltų jums mažiau problemų – nelakstytų, mažiau triukšmautų.
7. Jei nors viena iš šių taisyklių jums atrodo kvaila – tučtuojau meskite šį darbą.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
