Tai ne nauja. Mūsų šventės, kur jos bevyktų, kas jas beorganizuotų, virsta Gariūnų turgumi ir pakelės užeigomis.
Jūros šventėje niekada nebuvau ir nenoriu būti. Koncertą puikiai transliuoja televizija, o visa kita – kaip visada. Teko dalyvauti panašioje šventėje Šventojoje - pakanka pamatyti vieną kartą.
Tai apie ką aš norėjau papasakoti? Ogi apie šiųmetes Sartų žirgų lenktynes. Visai neblogai per vasaros karščius prisiminti vėjuotą žiemą.
Iki šių metų Sartų lenktynėse nebuvau buvusi, užtekdavo ir televizijos. Esu iš Alytaus, man atvykti toloka. Vis dėlto nusprendžiau būtinai nors vieną kartą pamatyti savo akimis. Be to, buvau pažadėjusi sirgti už kaimyno iš Alytaus žirgus. Sirgau, ir vienas, vadeliojamas Vilko, tapo prizininku.
Bet grįžkime prie reikalo - ką aš ten nuvykusi pamačiau? Ką gi, vaizdas panašus. Visur – Gariūnai.
Tribūnos buvo pustuštės: jose – oficialūs asmenys, seimūnai. Atvyko ir ponia Graužinienė. Kai atvažiuodavo amžiną atilsį Brazauskas, gal būdavo daugiau žmonių, daugiau azarto. Bet tik ne šiemet.
Girdėjau, kaip prisiekę lenktynių sirgaliai dūsavo, jog buvo laikai, kai žmonių susirinkdavo tiek, kad į tribūnas buvo sunku patekti, kai visi turėjo savo žirgus favoritus, statė už juos tam tikras sumas... Dabar viso to nebeliko, tik prekyba. Gariūnai. Arba dar viena Kaziuko mugė. Koks skirtumas.
Jokios varžybų organizacijos, mano nuomone, nebuvo. Žinoma buvo prizai lenktynininkams. Bet kodėl nepažaidus ir su sirgaliais ar žiūrovais? Lengviau užleisti pozicijas prekybininkams, ir visiems ramu: juk koncertas klausytojų visada turės.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
