Anksčiau nei žadintuvas pažadino staiga atgijęs gyvenimas už lango - vienas per kitą pypsintys automobiliai, kažkur plūstanti klegančių žmonių minia (spėju, kad į turgų, nes esame įsikūrę netoliese). Dar tik 5 val. ryto. Kažkaip nejauku voliotis lovoj, todėl keliuosi.
O ne! Čia juk nėra šilto vandens! Užtat pusryčių kava visai nieko, su malonumu pakartoju. Pusryčiams – idealiai prinokęs mango vaisius ir prancūziškas batonas. Kol kas negaliu skųstis.
Trumpai apsilankę UNICEF būstinėje, išklausome saugumo instrukciją (dabar jau tikrai prigąsdino – vakar, kai vaikščiojom po miestą, visai nebuvo baisu) ir leidžiamės lūšnyno link. Kai jį išvydau pirmą kartą tik nusileidus Haityje, net šmėstelėjo mintis, kad gražu, nes dalis namų nudažyti įvairiausiomis spalvomis, ir taip gerai nuteikia. Net sunku būtų patikėti, kiek liūdesio ir nešvaros slepiasi už tų spalvotų sienų...
Artėjame. Vietinių gyventojų gatvėse daugėja. Privažiuojame lūšnyno turgų. Pasiblizginu lūpas ir lipu iš UNICEF džipo... Tvokstelėjęs kvapas iškart supykina. Laikausi – juk viskas tik prasideda ir aš visai ne iš realybės šou, kur miestietė atvyksta į kaimą.
Nežinau nuo ko pradėti. Visko tiek daug. Sąvartynas visur. Jame knaisiojasi kiaulės. Tos pačios kiaulės trinasi ir aplink pardavinėjamus maisto produktus. Mėsa aplipusi musėmis. Ir tas nenusakomas dvokas... Žmonės apatiškais veidais slampinėja aplinkui, vaikams smalsu, kalbinami juokiasi, išdykauja.
Susitinkame su UNICEF atstove, kuri aprodo UNICEF įrengtą „vandens kioską“: jis aprūpina lūšnyno gyventojus švariu vandeniu. Galioja ir tam tikros taisykles. Pasirodo, vienu kartu galima prisipilti daugiausia 20 litrų talpos indą, tada vėl stoji į eilę. Tam yra prižiūrėtojas. Šalimais įrengta speciali vieta moterims skalbti ir tualetas su ypatingai vaizdingais piešinėliais, aiškinančiais, ką ten reikia daryti. Čia ši vandens stotelė prilygsta kokiai nors prabangiai lazerinei medicininei įrangai „mūsų pasauly“. Šiame pasaulyje jis taip pat daro stebuklus ir yra tiesiog būtinas, siekiant suvaldyti choleros protrūkius... Pamiršau paminėti, kad po žemės drebėjimo 2010 m. Haityje yra didžiausias sergamumas cholera.
Lipame aukštyn. Tankėja gyvenamieji namai, kurie sulipdyti vienas prie kito ir ant kito tarsi kregždžių lizdai. Dvokas kopia su mumis kartu. Atkreipiu dėmesį, kad daugėja vaikų, kurie, kaip paskui sužinosiu, kol tėvai dirba leidžia dienas vieni. Aš kalbu apie visiškai mažulius, vieni būna net ir trimečiai. Lietuvoj manęs niekas nesuprastų, jei išbėgčiau išnešti šiukšles, palikusi Jokūbą vieną.
Pakeliui užkalbiname jauną moterį, kuri sutinka įsileisti į savo namus. Po truputį pradedame bendrauti, ir ji papasakoja savo istoriją. Per žemės drebėjimą jos namai buvo visiškai sugriauti, žuvo jos vyras, ji liko nėščia su trimečiu berniuku (dabar jam šešeri). Pirmąjį mėnesį moteris praleido gatvėj, dabar nuomojasi kambarį lūšnyne (kaina - 40 JAV dolerių per mėnesį).
Praėjus metams po žemės drebėjimo cholera persirgo visi iš eilės - pirma ji, o po to – ir abu berniukai. Moteris sako, kad baisiausia buvo, kai sirgo ji pati, nes labai bijojo, kas nutiks berniukams, jei ji numirs. Moteris nuolat dėkojo Dievui, kad leido jiems visiems išgyventi.
Ji išskubėjo į darbą, palikusi mane su berniukais. Trimetis saldžiai miegojo. Leidau sau pasižvalgyti. 10 kvadratinių metrų kambaryje nebuvo nieko, tik čiužinys, nagų dildė, viena priemonė plaukams, batono gabalas. Visa virtuvė tilpo kibire - vos vienas puodas ir keletas bliūdelių. Vaikai teturėjo mažą kamuoliuką ir mažytį rožinį susivėlusį poniuką iš animacinių filmų. Mažylis prabudo, brolis iškart padalino batoną pusiau ir davė broliukui valgyti. Man tai buvo pati liūdniausia akimirka per visą dieną... Man atrodo, ir mane sukando blusos.
Virginijos dienoraštis. Pirmasis įrašas.
Vilnius – Frankfurtas – Majamis – Port o Prensas. Kelionė truko trisdešimt valandų. Misijos grupė draugiška, susikaupusi, nusiteikusi darbui. Majamyje aptarnaujančio personalo darbuotojai, išgirdę, kad skrendame į Haitį, kraipė galvas. Matėsi, kad visa savo esybe stebisi – ko gi į tą Haitį?
Buvo keista, nes patys pasisakydavo, kad į JAV atvyko iš Haičio. Paklausti, ką reikėtų pamatyti Haityje, džiugiai nusijuokę, trumpai nukirsdavo: nuskrisite ir pamatysite. Atskridome. Ir pamatėme. Jau iš oro uosto važiuodami supratome, ko jie džiaugėsi, lyg būtų ištrūkę iš pragaro...
Mieste vis dar ryškios žemės drebėjimo žymės. Ištisi kvartalai būdelių-namelių, pastatytų iš šiferio lakštų. Daugybė šiukšlių. Karštis nenusakomas. Žmonės skuba siauromis gatvelėmis, veidai rūstūs. Nė vieno besišypsančio veido!
Šeštą ryto pažadino gaidžiai. Nieko nuostabaus – žmonės čia stengiasi išgyventi kaip kas gali. Iš pat ryto priėmimas UNICEF būstinėje, kur direktorius išsamiai supažindino su šalies problemomis, kurias jie bando padėti išspręsti. O jų tikrai netrūksta – 80 proc. vaikų neišgyvena iki vienerių metų, o jei vaikui pavyksta ūgtelėti iki penkerių, iš jų lieka gyvi tik 44 proc. Liūdna statistika, gyvenimo realybė – tragiška.
Netrukus tuo įsitikinome savo akimis. Pirmajį siužetą filmavome sostinės lūšnyne. Sostinėje gyvena apie trys milijonai gyventojų, iš kurių šeštadalis glaudžiasi lūšnose. Ironiška: galvojau, kad keliausime kažkur toli už miesto, bet, pasirodo, kad lūšnynas čia pat, vos dešimt minučių nuo tos vietos, kur apsistojome.
Vaizdas nenusakomas, neaprašomas. Buvom nuvežti prie UNICEF vykdyto projekto – lūšnyno žmonėms pastatytas tualetas, dušai, atvestas vanduo, kad galima būtų atsinešus dubenis išsiskalbti rūbus. Tokia vieša skalbykla. Bet tokia „laimė“ teko tik nedaugeliui.
Čia pat pardavinėjamas maistas. Begalė musių. Smarvė begalinė. Visur šiukšlės, po kurias naršo kiaulės, ožkos, šunys. Pas mus gajus pasakymas, kad šuo ir varškę iš bado ėda, čia skambėtų kaip pasityčiojimas. Kas galėtų padėti ištrūkti iš tų vargo gniaužtų? Nuožmus darbas, talentas ir būtinai sėkmė. Gal UNICEF pagalba kažkam ir bus tas sėkmės tiltas į normalų (mūsų supratimu) gyvenimą...
Giedriaus dienoraštis. Antrasis įrašas.
Šiandien mane pasitiko kiaulės ir ožkos. Šiandien pasijutau milijonierius. Šeštą ryto pažadino gaidžiai.
Po gaidžių susitikom su UNICEF direktoriumi Haityje. Jis mus pavaišino saldainiais, kuriuos mes jam padovanojome. Saldainiai vadinasi „Lietuva“. Niekada tokių nesu valgęs, nes negaliu sau to leisti.
Po direktoriaus važiavome į lūšnyną ant sąvartyno, kur gyvena žmonės su kiaulėm ir ožkom. Kol kiti filmavo, žaidžiau futbolą ir krepšinį su vaikais. Tada jau baigė filmuoti ir jau nebežaidžiau su vaikais. Reikėjo važiuoti namo.
Ir dar šiandien valgiau hamburgerį, kurį gali gauti tik praėjęs pro apsaugą ir žmogų su automatu. Nes čia saugomi su automatais bankai, politikai ir hamburgeriai. Tai vat. Nors gyvena lūšnyne ir sąvartyne, vis tiek visi vaikšto pasipuošę ir pasitempę. Bet vakare einant gatve už kampo yra moterų, kurios mane kažkur kviečia. Gaila nemoku prancūziškai – šitos meilės kalbos. Tai einu miegoti vienas iki kitų gaidžių.
Aktoriai V.Kochanskytė ir G.Savickas bei TV3 generalinė direktorė L.Blaževičiūtė dalyvauja UNICEF misijoje Haityje, kurios tikslas – padėti nuo 2010 m. žemės drebėjimo nukentėjusiems vaikams, per stichiją tėvų netekusiems našlaičiams.
UNICEF ir TV3 misija Haityje vyks rugpjūčio 2-9 d. G.Savicką, V.Kochanskytę ir L.Blaževičiūtę prasmingos kelionės metu lydi UNICEF komanda, fiksuosianti svarbiausias ir jautriausias išvykos akimirkas.
Misija Haityje – tai ketvirtasis UNICEF ir TV3 bendradarbiavimo vaisius, skirtas pasaulio vaikams. Jo kulminacija įvyks spalio 10 d. TV3 tiesioginiame eteryje nuskambėsiančiame UNICEF šou „Už kiekvieną vaiką“.
Paaukoti vaikams Haityje galite www.unicef.lt/paaukok-dabar. O jei turite idėjų ir norite patys padėti UNICEF rinkti lėšas vaikams, susikurti savo aukojimo puslapį galite https://aukok.unicef.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
