Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.
Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.
Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas.Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.
Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.
Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.
Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika.
Tepadeda man Dievas!“
Tai – medicinos mokslų tėvo Hipokrato priesaikos žodžiai. Šią priesaiką priima kiekvienas medikas.
Ji apibrėžia gydytojo etikos principus, todėl kiekvienas gydytojas gerbia savo kolegas ir pacientus, saugo jų paslaptis, nediskriminuoja ir neskirsto jų pagal tautybę, rasę ar amžių. Priesaika buvo priimta IV amžiuje prieš mūsų erą, iki tol gydytojas turėjo tik dvi pareigas: gydyti, o jei tai nėra įmanoma – nužudyti pacientą.
Šį gydytojo pasižadėjimą yra ypač svarbu prisiminti svarstant naują Marijos Aušrinės Pavilionienės siūlomą įstatymo projektą – eutanazijos įteisinimą Lietuvoje. Kodėl? Todėl, kad kiekvienas gydytojas prisiekia, jog niekada neskirs ir neduos mirtinos vaistų dozės nei savo noru, nei kitų prašomas.
Pagal naują įstatymą gydytojas turėtų nepaisyti duotos priesaikos, nes dažniausiai eutanazija yra atliekama skiriant mirtiną vaistų dozę. Vienas populiariausių būdų – tai didelio kiekio raminamųjų ar migdomųjų paskyrimas.
Tačiau tyrimai Nyderlanduose parodė, kad net 16 procentų žmonių, kurie šitaip bandė nutraukti savo gyvybę, vaistai suveikė kitaip, nei buvo tikėtasi. Po bandymo šitaip nutraukti gyvenimą, žmonės dažnai pabunda iš komos ir dar ilgai kenčia nuo pašalinių poveikių.
Kitas būdas sąmoningai užgesinti žmogaus gyvybę – suleisti pacientui intraveninių vaistų. Pradžioje yra suleidžiama barbitūratų, slopinančių centrinę nervų sistemą, po to vaistų, atpalaiduojančių raumenis (taip sukeliama koma), galiausiai – suleidžiama preparato, stabdančio širdies darbą. Jei žmogus nemiršta greitai, papildomai yra suleidžiama kalio chlorido, kuris galutinai sustabdo širdies veiklą.
Šie būdai yra ne vieninteliai. Yra sukurtos specialios mašinos, kurios gamina nuodingas dujas – anglies monoksidą. Jų veikiamas žmogus miršta dėl deguonies stokos, uždūsta.
Yra daug įvairių būdų, kaip nutraukti žmogaus gyvybę. Tačiau šioje situacijoje, kai svarstomas toks įstatymo projektas, man iškyla klausimas: koks gydytojas žudys savo pacientą, kurio gyvybę bandė išgelbėti? Galbūt tai bus ne gydytojas, o naujas specialistas – eutanazistas?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
