Gyvenimas pas šeimininkę Justiniškėse studentei ištampė nervus

Šią savaitę viena mano draugė studentė pasiguodė, kad po atostogų nebenori grįžti gyventi į bendrabutį, kur jai trūksta privatumo, ir norėtų šiemet išsinuomoti butą. Bet jį susirasti nėra taip paprasta, o jei susirandi, tai dar neaišku, kur pataikysi.

Gražiai apsirengusi mergina šeimininkei buvo signalas, jog bus pinigų.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Gražiai apsirengusi mergina šeimininkei buvo signalas, jog bus pinigų.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Šeimininkė kasdien darėsi vis bjauresnė.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Šeimininkė kasdien darėsi vis bjauresnė.<br>123rf asociatyvi nuotr.
Daugiau nuotraukų (2)

Jūratė

Aug 17, 2014, 9:03 AM, atnaujinta Oct 1, 2017, 5:42 PM

Pamaniau, kad šis klausimas dabar aktualus ne vienai jai, todėl nusprendžiau pasidalinti savo patirtimi ir įspėti, kad gyvenimas pas šeimininkus gali labai ištampyti nervus.

Dar prieš išsinuomodama kambarį Vilniaus Justiniškių mikrorajone nutuokiau, kad gyventi su šeimininke gali būti „ne kažką“, bet kad dar ir turėsiu 300 litų nuostolio, niekada nebūčiau pagalvojusi. Man, kaip studentei, tai yra dideli pinigai. O viskas prasidėjo taip: buvo žiema, susiklostė taip, kad reikėjo kuo greičiau ir pigiau susirasti gyvenamąją vietą, todėl negalėjau daug rinktis. Todėl išsinuomojau kambarį Taikos g. esančiame daugiabutyje už 320 litų per mėnesį. Tas mokestis buvo ir už nuomą, ir už komunalines paslaugas.

Apžiūrėti kambario atėjau gerai apsirengusi, tad savaime suprantama, buvau pasitikta išskėstomis rankomis. Šeimininkei, spėju, apie 80 metų, ji kalbėjo tik rusiškai. Nelabai moku šią kalbą, todėl bendravom per mano mamą telefonu. Susitarėm dėl pinigų sumos žodžiu.

Senolė sakė: „Mylėsiu tave kaip savo dukrą, tvarkysiu virtuvę ir vonią pati ir tau nereikės tuo rūpintis. Dvi prieš tai gyvenusios merginos man nelabai patiko, bet tu patinki.“ Nežinau kodėl, bet tai man pasirodė veidmainiška. Ir nuojauta neapvylė.

Nuo pat pirmos dienos prasidėjo keisti dalykai. Pavyzdžiui, šeimininkė pradėjo siūlyti pirkti įvairius savo daiktus: puodelius, puodus, stalo įrankius, aliejų. Kas svarbiausia - viską po 5 litus. Negalėjau patikėti savo ausimis!

Pamačiusi, kad kažką parsinešiau iš parduotuvės, ji susiraukdavo, vesdavosi į savo kambarį ir rodydavo kažkokius senus įrankius, baisius puodus be dangčių, atseit, va žiūrėk, turiu puodelių, puodų, visko turiu, pirk – tik 5 litai. Aš, aišku, nieko iš jos nepirkau ir tai jai kėlė didelį pyktį. Ji pradėjo darytis vis bjauresnė, spoksodavo piktai man į akis ir kažką nesuprantamai murmėdavo.

Dar buvo ir kita proga jai prie manęs prisikabinti. Vis dažniau ji ateidavo į mano kambarį ir atsinešdavo apsitrynusių buteliukų - tai šampūno, tai dušo žele, tai plaukų dažų – ir klausinėdavo, kokios paskirties tie daiktai, nes ji nesuprantanti, kas ant jų parašyta. Nesupratau, iš kur ji juos traukia. Atrodo, kas čia tokio paaiškinti senutei, bet tai tapo labai įkyru. Jau tada norėjau kraustytis, bet tempiau laiką, nes buvau sumokėjusi už gyvenimą bute į priekį.

Įdomiausia buvo tai, kad vos man įsikrausčius, mano kambaryje iškart perdegė lemputė. Po to tokie perdeginėjimai ėmė kartotis dažniau. Pirkau ir pirkau naujas lemputes. Kol mamai šovė, kaip man atrodė, kvaila mintis, jog šeimininkė galėtų truputį išsukti ją iš lizdo, kad nedeginčiau elektros. Patikrinau. Užsukau vienu rankos mostu ir lemputė vėl degė. 

Tada tikrai supykau: pasikviečiau šeimininkę ir įjungiau šviesą, kad ji suprastų, jog perkandau jos gudrybę. Jūs įsivaizduojat – ji iš jėgos stuktelėjo man per petį, aš net susvyravau, ir sukrizeno. 

Galėtum pagalvoti, kad po šio įvykio šeimininkė manimi labai susižavėjo ir panoro, kad pas ją likčiau kuo ilgiau, nes, atėjus laikui mokėti už nuomą, pareikalavo, kad susimokėčiau į priekį jau ne už vieną, o už du mėnesius. 

Kai bandžiau pasakyti, kad nesutinku, kilo baisus triukšmas. Paskambinau mamai, kad išsiaiškintų. Su mama iš pradžių ji šnekėjo gražiai, gyrė, kad pavaišinau porą kartų pyragu, kad esu gera mergaitė. Bet kai mama jai pasakė, kad daugiau į priekį nemokėsiu, ji pradėjo karščiuotis ir sukti kalbą kita linkme: aš, matai, netvarkau virtuvės ir vonios (nors sakė, kad nereikės), braižau jos viryklę (nors valgyt per keletą mėnesių gaminau kokius 5 kartus), jei nemokėsiu į priekį, galiu kraustytis lauk,  į mano vietą nori kita mergina.

Juokingiausia buvo tai, kad žinojau, jog tai netiesa, nes dar vienas kambarys buvo negyvenamas.

Ginčą galiausiai išsprendėme taikiai. Senolė atsiprašė ir nereikalavo tų pinigų – užteko, kad sumokėčiau už ateinantį mėnesį. Sumokėjau.

O jau kitą rytą  patyriau gryniausią terorą. Kai dar miegojau, ji atsirakino mano kambarį  ir pradėjo piktai rėkti, ko aš užsirakinusi, nes jos katė mano kambaryje. Ką???   Čia buvo paskutinis lašas, kuris privertė mane išsikraustyt. Ji atrodė patenkinta ir griežtai atsisakė grąžinti pinigus, kuriuos jai padaviau išvakarėse. Jos argumentas – pati nusprendžiau išsikraustyti. Matyt, tokia buvo jos strategija.  

Tai šios istorijos moralas toks ir būtų: žiūrėkit, kur einat gyventi, studentai. Kartais geriau gyventi barake, bet nesigadinti sau nervų.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.