Kažkurią dieną vis dėlto įsijungiau žinias ir prisiverčiau pažiūrėti. Vėl nieko gero, bet vienas dalykas mane tiesiog sukrėtė. Pasirodo, dabar paimti vaikus iš žmogišką pavidalą praradusių tėvų socialinės tarnybos galės tik teismo sprendimu. Graži ponia įkvėptai aiškino, kaip svarbu vaikučiams likti šeimose, augti su tėvais.
O mane tuo metu nuo šitos šlykščios veidmainystės jau išvirkščią vertė. Nors viešai deklaruojamas rūpestis ir noras padėti vargšams vaikučiams, manau, tokiu būdu vėl bandoma sutaupyti pinigų. Juk kur kas brangiau kainuoja išlaikyti vaiką globos namuose, nei mokėti pašalpas degradavusiems tėvams.
Dauguma Lietuvos gyventojų (ir aš, deja, ne išimtis, turime bent penkis tokius kaimynus) puikiai žinome, koks „saldus“ šalia prasigėrusių tėvų gyvenančių vaikų gyvenimas. Dažnas dar neišlipęs iš kūdikystės jau yra matęs tokių dalykų ir iškentęs tokį siaubą, kurio mes nei matę, nei suvokiame.
Ponia sklandžiai ir gražiai dėstė apie tai, kad bus ketinama dirbti su tokiomis šeimomis, diegti jiems reikiamus socialinius įgūdžius. O aš esu šventai įsitikinusi – tai tik laiko ir lėšų švaistymas. Girti pašalpiniai, amžinai užpylę akis, tik trins rankomis. Vaikų niekas neatims, pašalpos niekur nedings, bus galima toliau gimdyti ir gyventi pasišvilpaujant. Tokiems netrūksta gyvenimiško gudrumo. Jei pavyks išsaugoti įprastą gyvenimo būdą jie ir ašarom apsipils ir keliais šliauš apie bažnyčią, kad tik niekas neužsuktų litų čiaupo.
Socialiniai darbuotojai galės ramiai nusiplauti rankas. Padės eilinę varnelę, fiksuos darbą su šeimomis, o reikalai kaip buvo apverktini, taip ir liks. Ir dabar kiekvienam socialinių darbuotojų apsilankymui tos šeimos visada yra pasiruošusios iš anksto, suuodžia ar savais kanalais sužino, kada bus organizuojamas eilinis reidas ar patikra, ir laukia daugmaž prasiblaivę, apsitvarkę. Ir išeis iš gražių norų perauklėti visuomenę šnipštas ir milijonai nežinia kur išplautų litų.
Alkoholizmą galima išgydyti tik tada, kai žmogus pats to nori. Tai reikalauja antžmogiško ryžto ir pastangų. Vienąsyk nutaręs keisti savo gyvenimą, blaivybės laikytis turės iki mirties. Kaip manote ar daug atsirastų tokių, pasiryžusių dėl nemylimų, nereikalingų vaikų keisti gyvenimo būdą? Ar vyriausybėje dirba tokie naivūs, nuo realybės visiškai atitrūkę žmonės, nesuvokiantys, kad degradavusiems tėvams į vaikų gerovę giliai nusispjauti. Vienintelis tikslas juos gimdytis – tai pinigai ir dar kartą pinigai.
Mūsų miestelyje yra tvarkingi, renovuoti vaikų globos namai. Dirbu mažoje parduotuvėje, visiškai šalia jų, tad taip vadinami globinukai dažnai užbėga nusipirkti saldumynų. Daug neperka, kas kramtomą gumą, kas šokoladuką. Yra tekę su tais vaikais nesyk kalbėtis, dažnas atsiveria, pasipasakoja.
Žinote, nors jie ilgisi savo tėvų, nors juos vis dar myli, kone visi pripažįsta – dabar jie turi šansą baigti mokyklą, įsikabinti į gyvenimą. Visi tie vaikai žiūri tokiomis visai ne vaikiškomis akimis, baisios gyvenimo sąlygos visuose yra palikę antspaudą.
Vienas berniukas buvo auginamas prasigėrusio atvira tuberkuliozės forma sergančio tėvo, kuris nuo kūdikystės rišdavo jį lyg šunį, po stalu, kad nesimaišytų po kojomis. Mielą ir gražią mergaitę girta motina tampydavo po landynes, kur ji prisižiūrėjo ir prisiklausė tokių dalykų... Yra mačiusi ir viešai atvirai ant jos motinos lipančius girtus diedus, ir buvo mušama už kiekvieną cyptelėjimą ar verksmą.
Dauguma tų vaikų buvo morališkai ir fiziškai luošinami, ir didelis klausimas, kaip būtų pasisukę jų likimai, jei ne valstybės globa. Ne, aš nenoriu įteigti, kad globos namuose gyvenimas rožėmis klotas, bet juk daug baisiau yra gyventi šalia nežmonių. Čia tie vaikai bent jau turi viltį ir nėra vien pelno šaltinis.
Jei jau vyriausybė ketina iš peties kibti į tokių šeimų problemas, tai ar ne logiškesnis ir pigiau atsieisiantis žingsnis būtų priverstinė tokių moterų ir vyrų sterilizacija? Jei tokiems būtų tiesiog draudžiama turėti vaikų? Pagimdei sykį, nesirūpini, nutrenkei vaiką, girtauji? Mauk į gydytojo kabinetą, gulk ant stalo ir toliau sėkmingai riedėk žemyn, bet netempk paskui save tų, kurie negali apsiginti ir kurių ginti dabar neketina nei valstybė.
Atleiskite, kad mintis dėsčiau perdėm emocingai. Tiesiog negaliu apie tai ramiai rašyti, sukyla pykčio ir bejėgiškumo jausmas. Suprantu, mūsų šalis vis bandosi lygiuotis į Vakarus, viskas pas mus turi būti lygiai kaip ten, Vakaruose.
Bet ar neperlenkiame lazdos taikydami mūsų žmonėms tai, kas gali jiems visiškai netikti ir jų nepaveikti? Ar ne laikas susimastyti, kad iki tikrojo vakarietiško gyvenimo būdo ir gerovės mums dar toli gražu? Tai gal ir priemonių reikia imtis tokių, kokios duotų rezultatų?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
