Vežiau merginą vėlai vakare pas mamą, o kai įsukome į kiemą pamatėme vaikiną, smaugiantį merginą. Aš jau stabdžiau automobilį, bet mergina sako: „Ne, jie čia gal apsikabinę?“
Bet po akimirkos pamačiau tai, ko visai nenorėjau matyti – vaikinas (jeigu jį taip galima pavadinti) pargriovė merginą ir spyrė jai į pilvą.
Mano automobilio šviesos apšvietė juos, ir jis pradėjo bėgti. Aš pribėgau prie merginos. Klausiau, ar nereikia jai greitosios, ji tik verkė, kūkčiojo. Klausiau, ar man pasivyt jį, į kurį butą jis nubėgo, o ji kartojo: „Nemuškit, jis kūdas, jų ten daug.“
Girdėjosi visose Fabijoniškėse jų muzika, leidžiama iš buto. Pamaniau, nesikišiu. Palaukiau, kol ji atsirakins savo automobilį, nuvažiavau. Bet po minutės apsisukau, o ji tebesėdėjo ir kūkčiojo, o aš jaučiau pyktį, kad ji neleido man padaryti linčo teismo.
Nors jų nepažįstu, bet pyktis manyje verda, kad kažkoks pacukas su nukarusiom kelnėm ją atbaladojo tiesiog daugiabučio kieme, o nei vienas rūkantis balkone nė nesušuko, kad jis sustotų. Kol aš ją raminau, net keliuose balkonuose žmonės stovėjo.
Ji man pažadėjo, kad su juo daugiau nebeturės nieko bendro. Aš labai to tikiuosi. Tik gaila, kad tokie žmonės gyvena tarp mūsų. Jo veidą įsiminiau, tad jeigu jis ten gyvena, manau, aš jį dar pamatysiu.
Iki susitikimo, kiaule.
Įvykiu susidomėjo policija.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
