„Mokytoja, jūs nekreipkit dėmesio, jis nenormalus nuo tada kai tėvai išsiskyrė!“ - šaukia iš vienur.
„O tu būtum normalus, jei tavo mama išeitų pas kitą vyrą, o tave paliktų su tėvu?“, - replikuoja iš kito suolo.
„Mokytoja, tik neskambinkit jo tėvui, nes jį labai labai muša po to!“ - atsklinda iš už nugaros. Tokie ar panašūs atvejai kiekvieno nuoširdesnio, lengvai su vaikais kalbą randančio mokytojo kasdienybė. Galvodami, kad vaikai dar maži, nieko nesupranta, tėvai nesivaržydami jiems girdint svarsto šeimyninius ir finansinius reikalus, o atžalos netrunka visą tą informaciją nunešti į mokyklą ir ją paskleisti.
Plepiausi yra mažesnieji – penktokai, šeštokai. Jie mielai išdeda viską, ką mokytojas nori ir ko tikrai nenori girdėti.
Tėvai susipyko? Namie skandalas, dužo indai ir ne tik indai? Kilo muštynės po kurių mamai teko gultis į ligoninę? Sesuo laukiasi nesantuokinio vaiko? Brolis sudaužė mašiną, buvo neapsidraudęs ir dar „su kvapeliu“? Turite kažką vertingo, įrengėte vertybėms slaptavietę ir ją parodėte vaikui? Jei vaikas to nepasako mokytojai, tai būtinai prasitaria klasės draugams, o tada anksčiau ar vėliau tai išgirsta ir pedagogai.
Kad ir toks paprastutis konkretus pavyzdys: šeima, kurios vienintelis vaikas gauna mokykloje nemokamą maitinimą, su didžiausiu įkvėpimu pasakoja kaip jis praleido vasarą – dvi savaitės Palangoje, kelionė į Legolendą, išvykos į kiną ir vandens atrakcionų parką Druskininkuose.
Greta sėdinti mergaitė neištveria pagyrų srauto, garsiai pasipiktina: „O mokykloje tai valgai už talonėlius!“
„Durne tu“, – paprotina ją klasiokas. – „Jo tėvas fūristas, ant popieriaus minimumas, o į rankas jie realiai gauna žinai kiek?“
„A, nu jo...“ – numykia mergaitė.
Viskas aišku: šeima pašalpas gauna nelegaliai, pinigų vaiko išlaikymui tikrai turi. Bet juk nepaskambinsi motinai, tiesiai šviesiai nepaklausi – kodėl jūs apgaudinėjate valstybę?
Būna, ateina į tėvų susirinkimą motina, išskečia gelinius nagus ir pradeda skųstis visais mokytojais iš eilės: nemoka jos vaiko sudominti, ignoruoja, nepaaiškina, nemotyvuoti dirbti, nesugeba išmokyti ir išauklėti.
Žiūriu aš į ją ir tyliai sau galvoju: „Ar jūs, gerbiamoji, bent nutuokiate, kad aš seniai žinau, kaip vežėte savo sūnų ir dukrą automobiliu girtutėlė, vos išsėdėdama už vairo ir paskui labai džiaugėtės neįkliuvusi? Įdomu, ką pasakytumėt išgirdusi, kad Jūsų dukra jau seniai skundžiasi vienas kitą keičiančių laikinų tėčių kaleidoskopu? Kad seniai niekam ne paslaptis – jūsų vaikai dažnai lieka senelių priežiūrai, o jūs ramia sąžine galite kelioms dienoms dingti nežinoma kryptimi? Pamokų vaikams ruošti nepadedate, knygų su vaikais neskaitote, vargu ar apskritai žinote kokias pamokas Jūsų vaikas lanko.“ Žinoma, nei karto, net tada, kai tėvai atvirai meluoja man į akis, aš neleidau sau prasitarti apie tai, kad visos jų paslaptys iš tiesų ne tokios jau ir paslaptys, o asmeninis gyvenimas ne toks jau ir asmeninis.
Visų pirma, mokyklos vadovybė už tai galvos tikrai nepaglostytų. Nors visi apie visus viską žino, tvirtai laiko liežuvius už dantų. Jokiu būdu nevalia užgauti veidmainiaujančių tėvų jausmų. Žiūri į akis, žinai, kad meluoja (o kartais švaistosi įžeidimais), sukąsk dantis ir tylėk. Meluojantys, ar ne –tėvai yra teisūs.
Vyresni mokiniai ne tokie nuoširdūs kalbėdami apie savo šeimas. Jie jau pradeda suprasti, ką reikia pasakoti, o kur verčiau patylėti. Tačiau jei nori informacijos apie kitus mokinius, čia jau kita kalba. Net dvyliktokai nevengia išduoti savo artimą. Tik spėk klausytis ir sužinosi viską: kas juodai geria, kas su kuo kiek kartų permiegojo, kas sportuodamas vartoja nelegaliai gautus steroidus, kas rūko žolę, kas darėsi abortą, kas visą vasarą praleido geimindamas prie kompo, kas valkiojasi, kas su kuo draugauja.
Gaila, kad negaliu panaudoti šios nelegaliai gautos informacijos. Daugumos „gerų“ vaikų tėveliai turbūt nualptų sužinoję, ką išdarinėja jų atžalos. Vargu ar juos nudžiugintų žinia apie mokykloje puikiai besimokančią, kukliai akis nudelbusią panelę, kuri, vos tėvams išvykus, organizuoja audringus plotus ir pati pirma nulūžta prisisiurbusi iki žemės graibymo. Ar apie doru laikomą vaikiną, nevengiantį vagiliauti parduotuvėse.
Beje, vaikus išduoda ne tik kalbos. Kartais užtenka tik pasižiūrėti, kaip vaikas elgiasi su kitais, kad suprastum kokios nuotaikos vyrauja jo šeimoje. Aiškiai matyti, kurio berniuko tėvas skiepija nepagarbų požiūrį į moteris (pagrindinė tokio vaiko nuostata – visos bobos durnės) ir kuri mergaitė auklėjama pavyzdinga žmonių giminės patele (agresija mergaičių atžvilgiu ir besaikis pataikavimas berniukams).
Kartais aš nesuprantu tokio atvirumo priepuolių, nors kirba įtarimas: namuose vaikų niekas nesiklauso. Jie daugiau varginanti, daug rūpesčių sukelianti interjero detalė, nei maži žmogučiai su savomis bėdomis, nuoskaudomis ir džiaugsmais. Tikriausiai darbo ir nesibaigiančių buities darbų prispausti tėvai neranda laiko nuoširdžiai pasišnekėti su savo vaikais ar bent jau išklausyti. Vyresni mokiniai tiesiog vengia su tėvais kalbėtis – pasmerks, nesupras, nubaus, nepritars... Prašyti tėvų nemeluoti būtų pernelyg įžūlu. Todėl neprašysiu. Galime toliau apsimesti, kad viskas yra būtent taip, kaip Jūs man dėstote (nors jau seniai žinau tiesą apie Jūsų santykius su vaiku ir visas Jūsų problemas).
Paprašysiu ko kito – nepamirškite savo vaikų. Kalbėkite su jais. Būkite tais žmonėmis, kuriems jie mielai patiki savo mažas ir dideles paslaptis. Gal būt tada mums neteks išgirsti to, ko tikrai nereikėtų girdėti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
