Viskas prasidėjo nuo to, kad gyvenimas tikrai nelepino. Netrūko tiek skurdo, tiek nemalonių žmonių aplinkui ir, ko neįmanoma išvengti vaikystėje, patyčių. Kiekvieną dieną girdimos patyčios privertė apmąstyti gyvenimo prasmę. Taip, aš buvau dar jaunas, bet pradėjau suvokti, kad gyvenimas pradeda darytis nebemielas.
Po vieno eilinio patyčių „kokteilio“ aš pradėjau galvoti, ar man dar verta gyventi. Ir tie apmąstymai tikrai nebuvo pilni malonių prisiminimų gurkšnojant arbatą ir žiūrint į mėnulį. Tai buvo sunkūs ir daugybę laiko kainavę apmąstymai įbedus akis į lubas ar sienas. Kai turi draugų, tavo gyvenime dar nušvinta maža, bet vis dėlto viltis. O mano gyvenime jų nebuvo. Mama tada gulėjo ligoninėje, tėtis daug dirbo, o su broliu, kurio jau keletas metų nebėra gyvo, mano santykiai nebuvo labai geri.
Ir štai tą vakarą aš likau vienas namie ir po truputį pradėjau galvoti apie tą veiksmą, kuris išlaisvins ne tik mane, bet ir žmones, kurie manęs nekenčia. Jiems tai suteiks daug džiaugsmo. Net nežinau, kokiu būdu mano rankose atsidūrė peilis. Ilgai galvojau, kas bus toliau. Žmonių, kurie man padėtų, nebuvo. Visi neturėjo laiko arba tiesiog nerodė labai didelio entuziazmo su manim bendrauti. Mintys lakstė kaip pasiutusios. Tarsi galvoje būtų didelis skruzdėlynas. Vis mąsčiau, kas bus toliau. Tikrai tada mano mintyse buvo visko.
Atrodys, kad čia kažkoks romantiškas rašinėlis, bet perteikiu tai, kas vyko mano viduje. Visokiausiais būdais mėginau ieškoti kokio nors kabliuko, kuris mane dar priverstų pagriebti tą šiaudą, galintį ištraukti mane į gyvenimo džiaugsmą. Ir tada man suvirpėjo širdis. Aš prisiminiau, kad esu tiek daug pažadėjęs mamai. Ji man atidavė visą savo šilumą. O dabar aš pasitrauksiu palikdamas jai visą šį skausmą ir širdgėlą.
Minutės slinko lėtai, ir aš vis labiau suvokiau, kad man lieka vienintelė viltis – pusseserė, kuri galbūt mane išklausys. Drebančia ranka surinkau numerį ir kitame gale išgirdau jos švelnų ir gražų balsą. Per penketą minučių aš jai papasakojau savo baisią situaciją ir tai, ką žadu padaryti. Aišku, ji labai išsigando. Ir tada prasidėjo ilgas pokalbis, kuris išsekino ne tik ją, bet ir mane. Ji didvyriškai įvairiausiais būdais mėgino mane atkalbėti nuo to veiksmo. Galiu pasakyti, kad tai tikrai truko ilgai, ir aš negreitai patikėjau, kad viso to galiu išvengti. Visiškai sugniuždytas mečiau peilį ant žemės ir su ašaromis akyse nuėjau iki tualeto išsivemti.
Tik keletas akimirkų mane skyrė nuo to, kad mano gyvenimas būtų pasibaigęs. Visą savaitę aš buvau tarsi transo būsenos. Man prireikė tikrai nemažai laiko, kad grįžčiau į normalų gyvenimą.
Šia istorija aš norėjau pasakyti, kad net vyrai, atrodo, tokios stiprios gamtos sukurtos asmenybės, irgi kartais palūžta. O tam priežasčių yra tikrai labai daug. Pradedant nuo patyčių, baigiant, atrodo, tokiu nereikšmingu dalyku, kaip barnis šeimoje ar prarastas darbas.
Dažnai po artimojo savižudybės žmonės suvokia, kad nepastebėjo žmogaus pasikeitimo. Bet ar nėra taip, kad kai žmogus nori pasikalbėti, mes nerandame jam laiko? Juk paprastas keletos minučių pokalbis tokiems žmonėms reiškia daug.
Argi tyčiodamiesi ar smerkdami vyrus ar žmonas, mes jų nepriverčiame pakelti prieš save rankos? Nepalikime žmonių vienų. Išklausykime net tada, kai nelabai turime tam laiko. Tikėkime, kad mūsų laikas gali išgelbėti gyvybę.
Dabar kartais pamąstau, kad vis dėlto nugyvenau pakankamai gražų ir prasmingą laiką. Gyvenime patyriau sunkių akimirkų, kada viskas skaudėjo, o namuose nebuvo net duonos. Nepaisant to, aš esu laimingas. Nes tik tokiu būdu tapau tuo, kas esu. Kiekvienas gyvenimo įvykis, nesėkmė, laimė ar širdies skausmas man duodavo dalelę išminties. Kiekvienas nusivylimas man parodydavo, kaip reikia stengtis dėl kai kurių dalykų. Kiekvienas piktas žodis, replika ar šiaip nežinia iš kur atskriejęs komentaras parodydavo, kokiam tvirtam reikia būti viduje, kad nepalūžtum. O kiekvienas gražus žodis, šypsena, apkabinimas ar mažytė pagyra suteikdavo sparnus ir neribotas galimybes kažko siekti.
Kiekvienas žmogus, su kuriuo man teko bendrauti, kad ir koks jis būtų, man buvo naudingas ir vertingas. Aš išmokau atpažinti aroganciją, melagystes, išnaudojimą ir daugybę kitokių ydų, bet drauge išmokau suprasti, kas yra ištikimybė, pagarba, meilė, atsidavimas. Kiekviena diena man būdavo tarsi mūšio laukas, bet kaskart vis tikėdavau ir atleisdavau. Kaskart vis sakydavau, kad žmonės gali klysti. Ir dabar aš tuo tikiu. Kiekvienas mūsų gali klysti.
Šis rašinys – „Bendraukime“ kartu su „Jaunimo linija“ skelbiamo projekto „Sumažink tylą! Kalba vyrai“ dalis. Projekto metu pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijai.
Esate neabejingas kitų likimui, anksčiau pats galvojote apie savižudybę, bet vis dėlto įveikėte sunkumus?O gal Jūs buvote tas, kuris pastebėjo ir sulaikė žudytis pasiryžusį brangų žmogų?
Norite papasakoti, kas slegia Jūsų širdį?
Pasidalykite savo istorija.
Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi lrytas.lt mobiliąja versija. O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
