Daug kam gali kilti klausimas – kodėl aš apskritai čia rašau? Juk aš niekad nenorėjau žudytis, man net šiurpas pereina per kūną vien nuo minties apie mirtį. Vis dėlto, kaip žmogus, vaikystėje patyręs nemažai patyčių, galvoju, kad mano istorija gali būti naudinga ir įdomi, ji galėtų padėti kažkam atsitiesti, atsilaikyti. Jeigu tai, ką aš rašau, padėtų nors vienam žmogui – tai jau būtų labai daug!
Taigi, praktiškai visų mano mokyklinių problemų priežastis buvo viena – aš buvau storas, nepaslankus, nupenėtas vaikas. Šiandien, savo didelių pastangų ir Dievo pagalbos dėka, nereikalingus kilogramus esu numetęs – dabar esu normalaus svorio, lieknas, niekuo neatsiliekantis nuo kitų jaunas žmogus.
Taip, tam reikėjo įdėti labai daug pastangų, labai daug darbo ir valios. Ne tik reikėjo – ir dabar reikia. Nes vieną kartą numetus svorį, formą reikia palaikyti visą laiką: numesti kilogramai yra linkę sugrįžti. Bet aš to nebijau – reikia, tai reikia. Ką padarysi. Ne viskas gyvenime turi pavykti lengvai ir paprastai. Yra dalykų, dėl kurių reikia pasistengti, bet būtent sunkumų nugalėjimas ir yra tai, kas daro tave žmogumi! Be to, kai pagalvoju apie tai, kaip aš seniau pavargdavau nuėjęs didesnį atstumą, kaip sunkiai lipdavau laiptais ir kaip dabar lengvai lakstau, motyvacija nepasiduoti atsiranda iš karto, o tinginystė nervingai rūko už kampo.
Bet grįžkime prie pradžios. Taip, nuo pat vaikystės buvau storas vaikas. Gal dėl to, kad buvau vienturtis, tėvai ir seneliai mėgo mane nuolat permaitinti. Nepasakyčiau, kad ir šeimoje viskas buvo labai darnu – tėvai nesutarė, konfliktus matydavau nuolat, bet jie mane tikrai labai mylėjo. Aišku, kai kurios tos meilės apraiškos, tokios kaip permaitinimas, man į gerą neišėjo...
Ta proga – patarimas tėvams: jokiu būdu nemaitinkite savo vaikų per prievartą, neįkalbinėkite jų, jeigu jie yra sotūs. Visi tie „už tėvelį, už mamytę“ padaro vaikui labai didelę meškos paslaugą!
Na, bet aš ant savo tėvų nepykstu. Jie puikūs ir labai geri žmonės, labai myliu juos ir jaučiu jiems pačią didžiausią pagarbą ir padėką už viską, ką jie dėl manęs padarė. O nuo klaidų neapsaugotas niekas.
Vos ėmiau lankyti mokyklą, iš karto prasidėjo sunkumai. Pravardės „storas“, „bomba“, „tešla“, nuolatiniai apstumdymai ir kumščiavimai. Juk matosi, kad vaikas nejudrus, nieko padaryti negali, o dar ir minkštutis kaip bokso kriaušė – kumščiuoti labai patogu, minkšta. Ir, kas svarbiausia, žinai, kad nuo storulio atgal negausi – jis užpyks, išraus kaip burokas, bandys vytis... Bet taip ir nepavys.
Bandos hierarchijoje, kurioje užsitikrinti vietą siekia visų gyvų padarų jaunikliai (o žmonių vaikai irgi), aš likau paskutinėje vietoje. Biologiniu požiūriu – būsimas užguitas patinas, kurio niekas ateityje nesirinks giminės pratęsimui ir kuriam lemta būti nuolat apstumdytam ir paskutiniam.
Būdavo labai pikta, šito neslėpsiu. Bet vis dėlto apie savižudybę nesu galvojęs. Kodėl? Todėl, kad aš nuo pat vaikystės supratau – gyvenimas yra ilgesnis ir svarbesnis dalykas nei mokykla. Mokykloje mokaisi 12 metų, visa tai anksčiau ar vėliau praeina, o gyvenimas juk tęsiasi toliau.
Žiūrėdavau į savo senelius, kuriems buvo apie 70 metų, ir galvodavau: „Ar aš noriu sulaukti jų amžiaus? Ar aš noriu gyvenime pamatyti tiek, kiek jie yra matę, daug ką patirti, būti protingu ir išmintingu kaip jie?“ Žinoma, kad noriu! Tai apie kokią savižudybę dar galvoti? Mokykla – tai tik trumpa atkarpa gyvenime, o juk pagrindinė gyvenimo dalis prasideda po mokyklos!
Aišku, niekada negali žinoti, kiek tau lemta gyventi: daug žmonių nesulaukia senatvės, įvyksta visokių nelaimių, bet vis tiek gyventi verta! Dievas davė tau gyvenimą vieną kartą. Kiek gyvensi – šito niekas nežino, bet pačiam nutraukti savo gyvenimą ir daugiau nematyti kitų žmonių, nesijuokti ir netgi neturėti galimybės susipykti su jais, nematyti mėlyno dangaus, saulės, nejausti vėsaus rudens lietaus ant veido? Ne, ne ir dar kartą ne!
Tegul aplinkiniai šneka ką nori, tegul elgiasi su manimi kaip tinkami, bet aš gyventi noriu, turiu vieną gyvenimą, ir jokios patyčios neprivers manęs nutraukti gyvenimą, kurio žmogui duota ir taip neypatingai daug – sėkmės atveju kokie 80 metų.
Gal mano tos mintys vaikystėje ir paauglystėje nebuvo tokios sklandžios ir konkrečios, kaip aš jas dabar dėstau, bet pasąmonėje, kažkur sieloje visą laiką jaučiau kažką panašaus.
Nuolatinis nepilnavertiškumo kompleksas vertė mane save realizuoti kitur. Stengiausi mokytis kuo geriau, elgtis pavyzdingai, todėl mokytojai į mane žiūrėjo teigiamai. Tiesą sakant, jaučiau, kad mane paslapčiomis gerbia ir didelė dalis bendraklasių, bet niekas nenori to atvirai pasakyti, nes kaipgi čia draugausi su storuliu, girsi storulį...
Daug kas norėdavo nusirašyti namų darbus nuo manęs, grupinių darbų metu dažniausiai norėdavo, kad būčiau jų grupėje. Nes jausdavo, kad storulis nėra absoliutus idiotas ir gali daug kuo padėti. Aišku, gal jie bandydavo manimi pasinaudoti, tačiau jutau ir slaptą, tylų pripažinimą.
Tiesa, per pertrauką vėl prasidėdavo pašaipos. Tada eidavau į lauką pabūti mokyklos kieme arba skaitydavau vadovėlį ir akivaizdžiai viską ignoruodavau. Beje, labai mėgau skaityti knygas. Knygų pasaulis ir po pamokų leisdavo persikelti į kitą laiką ir erdvę, jose rasdavau naudingų gyvenimo patarimų, jos žadindavo viltį, kad anksčiau ar vėliau viskas turi pasikeisti.
Sulaukus kokių 16 metų, situacija pradėjo stipriai keistis. Ko gero, pradėjome rimtai bręsti. Stumdymai ir pašaipos, kurios tęsėsi 10 metų, po truputį ėmė blėsti, silpnėti. Vis dažniau bendraklasiai po pamokų eidavo su manimi namo (anksčiau visą laiką namo eidavau vienas), kalbėdavo su manimi, norėdavo išgirsti mano nuomonę. Netgi į „tūsovkes“ pradėjo kviesti. Neatsisakydavau – nueidavau. Prisiminimai apie klasės vakarėlius mane ir dabar džiugina, sukelia nostalgiją.
Tai dabar įdomu – ar verta žudytis dėl patyčių? Ar nebūtų pati didžiausia kvailystė, jei būčiau nusižudęs kokioje 7 klasėje (kai patyčios buvo pačios intensyviausios) ir nebūčiau palaukęs, kas gi bus toliau?
Gyvenime visada verta palaukti, nes viskas yra laikina! Jeigu tau šiandien sunku – rytoj gal bus lengviau. Jeigu tau šiandien gerai – per daug neįsijausk, nes rytoj gali būti blogai. Bet ir tai praeina. Gyvenimas permainingas, ir jį reikia priimti tokį, koks jis yra.
Praėjo jau dešimt metų, kai baigiau mokyklą. Taip, neslėpsiu: iš pradžių jausdavau didelį pyktį savo buvusiems bendraklasiams. Nesvarbu, kad paskutinius porą metų lyg ir viskas buvo gerai, su manimi bendravo, kviesdavo į „tūsus“. Vis dėlto pagieža dėl tų 10 metų buvo likusi.
Išvažiavau į Vilnių, prasidėjo mokslai, darbas. Visą laiką pasąmonės gilumoje mane persekiojo praeitis ir bendraklasių šešėliai, jaučiau kažkokį keistą nepilnavertiškumą. Sutikęs bet kokį žmogų galvodavau: „Įdomu, o iš jo tyčiojosi, ar ne? Ne, matyt, nesityčiojo. Turbūt tokių „lūzerių“ kaip aš – vienetai.“
Suprantu, kaip tai kvaila, vaikiška, bet vis dėlto aš apie tai nuolat galvodavau! Ką nors darydamas dažnai pagaudavau save galvojant: „Įdomu, ką mano klasiokai dabar apie mane sakytų? Laikytų mane kietu, savu „chebrantu“ ar ne?“
Bet laikas ėjo ir visa tai pamažu blėso. Išbluko, išgaravo visi pykčiai, atėjo šiokia tokia gyvenimo patirtis, supratimas apie tai, kas iš tiesų svarbu, o kas yra dėmesio nevertos smulkmenos.
Kartais atsitiktinai susitinku savo buvusius bendraklasius traukinyje, Vilniuje, gimtajame miestelyje. Pasikalbame kaip lygiaverčiai suaugę žmonės, pasijuokiame prisiminę vaikystės kvailystes, visokias pravardes. Suaugome, kiekvienas iš mūsų susikūrė savo gyvenimą. Jeigu nesusikūrė, tai stengiasi tai padaryti. O tai, kas buvo mokykloje, ėmė atrodyti tik kvaili, juokingi ir nereikšmingi dalykai.
Šiemet vyko mūsų dešimtmečio susitikimas – laiką su buvusiais bendraklasiais praleidau puikiai, liko begalė gerų emocijų!
Net nežinau, ar mano praeitis mane paleido, ar aš pats ją paleidau. Gal prisidėjo krikščioniškas atlaidumas (esu tikintis), supratimas, kad kvaila ir beprasmiška laikyti pyktį visą gyvenimą, kad pyktis niekad nepakenks tiems žmonės, ant kurių pyksti – jis ėda iš vidaus tik tave, trukdo gyventi tik tau pačiam. Gal iš tikrųjų labai gera yra ta krikščioniška taisyklė – atleisti, nelaikyti pykčio?
Taip pat labai gerai suprantu, kad aš nebuvau nei pirmas, nei paskutinis. Vaikai yra vaikai – jie nėra suaugę žmonės, kurie gali nutylėti, diplomatiškai pasakyti kažką subtilaus. Vaikai dažniausiai stačiokiškai žeria į akis tai, ką mato. O jeigu labai nepatinka – ir susikulti gali dėl menkniekio. Vaikystėje ir paauglystėje vyksta labai stipri psichologinė kova dėl vietos „bandoje“ – tai, ko gero, paveldėta dar iš gyvūnų. Na, man buvo lemta būti paskutiniu. Ar man tai padarė įtaką kaip žmogui? Ar uždėjo štampą tolesniam gyvenimui? Ne. Mes, žmonės, esame protingi padarai ir viską galime ištaisyti, o savo klaidas – suprasti.
Pabaigai noriu duoti patarimą žmonėms, kurie mąsto (o gal netgi ir nemąsto) apie savižudybę: nieko gyvenime nėra nepraeinančio ir neatšaukiamo – tik mirtis. Iš ten dar niekas negrįžo – tai ar verta ten skubėti? Visi anksčiau ar vėliau būsime ten. Bet, kol yra galimybė, reikia pagyventi! Jeigu sunku – nugalėti sunkumus, nes tai grūdina ir daro tave tikru žmogumi.
Nėra mano gyvenimas rožėmis klotas ir po mokyklos – įvairios problemos su darbais, antros pusės paieškomis, turėjau ir bėdų dėl sveikatos, užklupo artimųjų netektys, finansiniai nesklandumai ir t.t. Sunku, bet gyventi – verta!
Žmonės nori gyventi netgi tada, kai sužino, kad serga mirtinomis ligomis ar kad turės visą gyvenimą sėdėti rateliuose: vis tiek kirba viltis – o gal pasveiks? Ir, beje, būna atvejų kai pasveiksta, išsigydo net vėžį. O kas būtų, jei toks žmogus būtų nusižudęs?
Taip pat ir su neįgalumu: visada yra viltis, kad ateityje atsiras naujų gydymo metodų, ir pavyks vėl gyventi kaip seniau. Net jeigu ir nepavyks – neįgalūs žmonės irgi atranda daugybę būdų realizuoti save, naudingos ir įdomios veiklos.
Artimųjų netektys – taip, labai sunku, bet laikas užgydo žaizdas, tuštumą užpildo įdomi veikla ir kiti žmonės.
Negraži išvaizda? Neištaisomi defektai? Galima puikiai sau gyventi, užsiimti įdomia veikla ir nesukti sau galvos dėl kitų žmonių nuomonės.
Čia aš apie tuos dalykus, kurie nepakeičiami.
O kalbant apie pakeičiamus dalykus, tai žudymasis apskritai yra labai keistas sprendimas. Nelaiminga meilė, patyčios, vienatvė, finansiniai sunkumai... Visi šie dalykai yra laikini ir valios pastangomis ištaisomi. Tai – ne artimojo mirtis, neįgalumas ar kiti nepakeičiami dalykai, nors netgi su jais žmonės gyvena toliau, kaip jau esu minėjęs. Tai kam žudytis apskritai?
Nė viena problema gyvenime nėra didesnė už mirtį. Aišku, aš suprantu tuos atvejus, kai žmonės mąsto neadekvačiai dėl psichologinių problemų ar priklausomybės (alkoholis, kitos medžiagos), bet šiuo atveju turėtų padėti psichologai. Aplinkiniai žmonės taip pat neturi būti abejingi, jeigu mato, kad kažkam sunku.
Apskritai, jeigu jaučiate, kad nėra prasmės gyvenime, labai gerai išgydo toks dalykas: pagalba tiems, kam iš tikrųjų yra labai sunku. Seniems, skurstantiems, neįgaliems ir t.t. Kai pamatai, kad daugybei žmonių yra žymiai sunkiau nei tau, bet jie vis tiek nori gyventi ir tiki ateitimi, gyvenimo prasmė atsiranda labai greit!
Ir jeigu žmogus, kad ir kaip jį gyvenimas spaustų, nepaliauja kovojęs ir įnirtingai siekia savo – jis kažką didelio tikrai pasieks. Juk yra sakoma: „Siek nepasiekiamo – pasieksi maksimumą“.
Taigi, mylėkite gyvenimą, džiaukitės netgi mažais kasdieniškais dalykais ir jau jokiu būdu net negalvokite apie savižudybę, nes tai – ne sprendimas, ne išeitis.
Gyvenimas sunkus? Žiūrėk į jį kaip į kompiuterinį žaidimą, kuriame turi nugalėti sunkumus ir pereiti į kitą lygį. Jei labai stengsiesi, labai daug šansų, kad tau pavyks.
Te padeda jums Dievas! Ir taip pat labai svarbu – padėkite patys sau ir aplinkiniams žmonėms, taip visiems bus geriau. Sėkmės gyvenimo kovoje!
Šis rašinys – „Bendraukime“ kartu su „Jaunimo linija“ skelbiamo projekto „Sumažink tylą! Kalba vyrai“ dalis. Projekto metu pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijai.
„Jaunimo linija“ kviečia savanoriauti, paaukoti ar sužinoti daugiau apie pagalbą sau ar artimiesiems.
Esate neabejingas kitų likimui, anksčiau pats galvojote apie savižudybę, bet vis dėlto įveikėte sunkumus?
O gal Jūs buvote tas, kuris pastebėjo ir sulaikė žudytis pasiryžusį brangų žmogų?
Neturite, kam papasakoti, kas slegia Jūsų širdį?
Pasidalykite savo istorija.
Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi lrytas.lt mobiliąja versija. O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt.Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
