Šeštadienį vakare važiuodami pamatėme laisvai lakstantį vokiečių aviganį. Na, nieko tokio, pamanėme, maža kas – ištrūko iš kiemo ar panašiai – juk gyvenamųjų namų rajonas. Tačiau nuomonė pasikeitė, kai sekmadienį apie pusiaudienį pamatėme tą patį šunelį už maždaug 4 kilometrų nuo tos vietos, kur pastebėjome jį pirmą kartą. Šį kartą šuo jau sukėlė gerokai didesnį įtarimą – akivaizdžiai šlubčiojo galinėmis kojomis, drebėjo, baiminosi aplinkui einančių žmonių.
Nusprendėme, jog šuniui akivaizdžiai reikalinga kvalifikuota pagalba ir nedelsdami kreipėmės į mokesčių mokėtojų pinigėliais išlaikomą pagalbos telefoną 112.
Ačiū Dievui, į juos kreiptis tenka retai, tačiau labai nelaukiu laiko, kada teks skambinti svarbesniais reikalais. Mat bandant padėti gyvūnui turėjau 4 pokalbius su šia instancija, visi buvo absoliučiai beverčiai ir visiškai apgailėtini. Manau, jog pokalbiai yra įrašomi – net labai norėčiau, kad jie būtų paviešinti, kad būtų parodyta, kokios veiksnios yra organizacijos.
Bandysiu aprašyti kiekvieną iš pokalbių susidaryti bendram vaizdui:
Pokalbis nr 1: Prisistatome, paaiškiname situaciją ir prašome sujungti su tarnyba, atsakinga už sužeistų gyvūnų priežiūrą (tikrai žinom, jog tokia egzistuoja, prieš keletą mėnesių važiuodamas partrenkiau šuniuką, ačiū Dievui, viskas jam baigėsi gerai. Tuomet tarnyba sureagavo žaibiškai).
Atsiliepusi operatorė Milda (būtent taip vėliau pareikalavus ji prisistatė). Informavo, jog man reikia skambinti į 118, ten paprašyti gyvūnų priežiuros tarnybos kontaktų ir susisiekti su jais. Na gerai, darom taip (kad ir kaip absurdiškai keistai tai atrodytų). 118 neranda jokių tarnybų ir bando sujungti su visomis iš eilės gyvūnų prieglaudomis Kaune. Deja, niekas neatsiliepė.
Pokalbis nr 2:
Paskambinus į 112, vėl atsiliepia jau anksčiau bendravusi operatorė. Informuoju, jog 118, deja, neturi jokios informacijos ir negali padėti. Paprašau sujungti tiesiogiai su policija, kuri man padėjo prieš kelis mėnesius įvykus įvykiui. Sujungti atsisako. Pasiūlau operatorei įsivaizduoti, jog tą šunį aš ir partrenkiau, deja, nepadeda. Paprašau tiesioginio Kauno policijos kontakto – negaunu.
Paprašau operatorės prisistatyti (juk valstybės tarnautoja), prisistato operatore Milda. Paprašius prisistatyti vardu ir pavarde (vėlgi, priminus, kad ji yra valstybės tarnautoja ir biudžetinės įstaigos darbuotoja) – neprisistato.
Pokalbis nr. 3:
Tik bandymas – deja, niekas neatsiliepė. Naudodamiesi išmaniuoju telefonu, internete susirandame Kauno policijos budintį telefoną. Skambiname 3 kartus. Neatsiliepia.
Pokalbis nr. 4:
Vėl skambinu į 112. Atsiliepia kita operatorė. Dar kartą prašau pagalbos. Išaiškinu situaciją. Mano informaciją užregistruoja, pažada pasikalbėti su viršininku. Pareikalauju, kad būčiau informuotas apie eigą.
Po pokalbio sekamas šlubuojantis šuo įlenda į Kauno botanikos sodo teritoriją per tvoros tarpą ir dingsta iš akiračio.
Perskambina 112. Vėl pasiūlo skambinti į 118. Apimtas beviltiškumo, paklausiu operatorės, ar ji pati suvokia jų veiklos absurdiškumą ir apgailėtiną situaciją (žinau, nereikėjo, operatorė tikrai nekalta), su liūdesiu balse, ir esu įsitikinęs jog tikrai nuoširdžiai atsako, jog tikrai supranta, ir labai apgailestauja.
Baigiant noriu paklausti: jeigu Lietuvos teisėsauga sugeba rengti reidus, operacijas ir reaguoti į žiauraus elgesio su gyvūnais atvejus, ar tai nesikerta su jų žiauriu elgesiu nedaryti ničnieko, ir net nebandyti ieškoti nestandartinio sprendimo, turint informaciją apie kenčiantį gyvūną?
Noriu užtikrinti, kad man, kaip mokesčių mokėtojui yra gėda išlaikyti tokio veiksnumo organizacijas, ir nemažiau baisu, jog gali tekti pagalbos prašyti ir pačiam.
***
Atsako Bendrojo pagalbos centro viršininko pavaduotojas Tadas Maroščikas:
Bendrasis pagalbos centras gauna pranešimų apie naminius gyvūnus, kuriems reikalinga pagalba, tačiau ne visada turi galimybę šiuos pagalbos prašymus perduoti atitinkamai tarnybai.
Vilniuje tokiais atvejais susisiekiame su savivaldybės įmone „Grinda“, kuri beglobiais gyvūnais pasirūpina darbo dienomis ir darbo valandomis. Gavus pranešimus iš kitų vietovių, pateikiame skambinančiajam gyvūnų globėjų kontaktus priklausomai nuo teritorijos – dažniausiai savanorių organizacijoms Pifas, Lesė ir t.t.
Ne vieną kartą buvome susitikę ir kreipęsi į aplinkosaugos institucijas, savivaldybes, prašydami įsteigti visą parą veikiančių organizacijų, kurios pasirūpintų sužeistais, benamiais, beglobiais gyvūnėliais, tačiau iki šiol nėra tarnybos, kuri galėtų operatyviai, visą parą, poilsio ir švenčių dienomis reaguoti į pranešimus apie nelaimės ištiktus gyvūnus.
Dėl šios priežasties reagavimas į tokius pranešimus ne visada būna operatyvus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
