Šitas terminas ne atsitiktinai pasirinktas. Prieš kurį laiką žiūrėjau tokį lengvą, šeimai skirtą filmą su Sarah Jessica Parker „Ir kaip ji viską suspėja“. Buvau pakerėta filmo herojės sugebėjimo taip sustyguoti savo dienotvarkę, kad užtektų meilės darbui bei meilės vyrui ir vaikams. Supratau, kad būtent taip turi atrodyti supermama iš didžiosios „S“. Supratau ir dar vieną dalyką – kad aš visai ne tokia. Negaliu net lygintis... Velnias...
Bet... Filme taip pat buvo personažas, kurį pagrindinė veikėja vadino „momzilla“. Nors nenoriai, bet teko pripažinti, kad jeigu jau taip siekiu tapatintis su filmo herojais, tai štai – prašom.
Ir tada pagalvojau, kad lietuviškos „momzillos“ pas mus yra vadinamos „supermamytemis“. Dar yra dėdžių, jas vadinančių „mašenkomis“. Tai – nelabai savo gyvenimu patenkintos mamulės, išoriškai bandančios įgyvendinti kažkieno sukurtą „tobulos mamos“ stereotipą.
Jų viduje verda rutinos užmigdyta nepanaudota energija, kurios, geriausiu atveju, bando atsikratyti sporto klube, o blogausiu – slapčia išlieja interneto kampučiuose, vadinamuose komentarų laukeliuose.
Jos taip pat savo tulžį ir „išmintį“ lieja sekamų žmonių „Facebook“ anketose, turėdamos laiko susikuria kokias nors netikras anketas, kuriomis pridengia savo nešvarius darbelius, kad tik visiems aplinkiniams ir toliau spinduliuotų žavesį bei motinišką švelnumą.
Taip, tai mes – mamos pabaisos, trumpiau – mamaisos.
Mamaisos būtinas aksesuaras – jos vaikas. Kitiems jis pristatomas kaip „mano didžiausias turtas“, „mano gyvenimo prasmė“, „mano princesytė“ ir pan. Mamaisos „Facebook“ paskyra pilna vaiko nuotraukų, daugiau ar mažiau jo gyvenimo gėdingų įvykių. Tai vienintelė vieta, kur vaikui skiriama tikrai daug dėmesio.
Jei mamaisai keliant nuotrauką į internetą, ar rašant po ja dar vieną „ačiukas, už gražius žodžius“, prieina vaikas ir, norėdamas su mamaisa pažaisti, patempia už skverno, ji atrėžia „eik žaisti su žaisliukais, mama dirba“. Taip mama dirba. Dirba, kurdama tobulos mamos įvaizdį kitiems.
Mamaisa yra toks gyvūnas, į kurį vaikas žiūri ir slapčia viliasi, kad ji vis dėlto yra tik ragana, pagrobusi jį iš tikrosios mamos. O pastaroji kažkur bastosi jo ieškodama ir kada nors suras. Ir jiems bus gera kartu žaisti, nuoširdžiai apsikabinti, džiaugtis vienas kito draugija – gal nepasakojant visų smulkmenų internete, gal nerodant, kiek daug rūbelių jie turi, gal nepasakojant kitiems, kokie jie laimingi, kokie gražūs ir svarbūs vienas kitam. Tiesiog bus drauge ir dalinsis savo laiku.
Ir aš daugiau nenoriu būti mamaisa.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
