Kai ką tik aštuonioliktą gimtadienį atšventusi dukra grįžo namo po paskaitos, viltingai paklausiau: „Na, kaip?“
Ji ilgokai raukėsi, galop paskaitos turinį apibūdino vienu žodžiu: „Kliedesiai“.
Smulkiai iškamantinėjusi dukrą, supratau kokios naivios buvo mano viltys. Supratau, kad dvasiškasis tėvas visiškai nesuvokia, su kokia sudėtinga ir, drįstu pasakyti, protinga auditorija jam teks susidurti, o ir paskaitos turinys pasirodė, švelniai tariant, abejotinos vertės.
Visų pirma, apie dvasinius reikalus toje paskaitoje nebuvo užsiminta nei žodeliu. Nei vieno žodžio apie skausmą ir kančias, kurias savo artimiesiems sukelia svaigalus vartojantys šeimos nariai ar artimi bičiuliai. Nei vieno žodžio apie tai, kad prarandamas žmogiškas orumas ir pavidalas, nei lašo nuoširdumo, tik arogancija ir kone panieka dvelkiantis požiūris į moteris ir merginas. Prisimenu, mama pasakojo, kaip į jų kolūkį sovietiniais laikais atvykdavo tokie paskaitininkai žydinčiomis noselėmis. Išdėliodavo išsigimusių naujagimių fotografijas, kartais įjungdavo plerpiantį kino projektorių. Pašnekėdavo, atburbėdavo kas priklauso ir išdardėdavo į kitą kolūkį „šviesti“ visuomenės.
Supratau, kad ši paskaita ne itin skyrėsi nuo anų. Ir fotografijos buvo demonstruojamos, ir kalbama buvo daugiau iš kūniškos pusės.
Žinote, žmonės, į kurių sąmoningumą buvo bandoma apeliuoti, jau nebe pradinukai. Jų banaliomis frazėmis ir nepatvirtintais faktais nesužavėsi. Nežavi ir kunigo nesuvokimas, kaip sudarytas ir kaip veikia žmogaus kūnas. Dukra kala biologiją, ketina studijuoti mediciną, tad kai kurie akivaizdūs „nusišnekėjimai“ (ji taip pavadino) privertė ne vien tik ją, o pusę auditorijos tyliai prunkšti į kumščius.
Konkretus pavyzdys: kaip galima be jokių skrupulų teigti, kad visi be išimties nors kartą alkoholio paragavę ar sykis nuo sykio taurelę išgeriantys piliečiai šimtu procentų pagimdys išsigimėlius?
Mudu su vyru nesame geriantys, bet švenčių metu pasimėgaujame vynu. Namie visada turiu gero brendžio butelį. Būna, kai gyvenimas užgriūva lyg akmenų krūva, šliūkšteliu ant taurės dugno, įsimetu kelis ledo kubelius ir siurbčioju visą vakarą. Nesislapstau nuo savo dukrų, kurias laikau suaugusiomis, nelendu į pakampę. Negeriu rūsyje ar užsirakinusi savo kambaryje. Pagimdžiau sveikus vaikus ir drįstu teigti, kad esu jokia išimtis, greičiau jau puikiai įtaikau į statistinį vidurkį...
O kaip gi tos valstybės, kuriose vyno gamyba ir gėrimas turi ne tik gurmaniškas, bet ir gilias istorines tradicijas? Ar ten išvien gimsta tik apsigimę vaikai?
Suglumino ir dvasiškojo tėvelio poreikis kalbėti apie nekaltybę, tarsi ją išsaugojusi mergina – tai savotiškas prizas, įteikiamas pasakų princui. Tinkamai sukomplektuotas ir įpakuotas, pilnai paruoštas vartojimui. Ar neužtenka komercinių reklamų, kur moteris pateikiama lyg mėsos gabalas?
„Pasijutau pažeminta, – pasakojo duktė. – Išklausiau ir padariau išvadas: arba elgiuosi pavyzdingai, arba niekas nenorės manęs vesti.“
Gali pagalvot, kad pats svarbiausias dalykas jaunos moters gyvenime, kad kažkas tave vestų, o be teisėto vyro pašonėje tu nieko verta ir tavo vieta šiukšlių konteineryje. Pokalbis apie lytiškumą taip pat nebuvo labai įkvepiantis. Ypač siūlymas nenaudoti prezervatyvų, nes esą juose visados yra mažos skylutės, o spermatozoidai nedorėliai tokie landūs, kad jas būtinai suras, tad pastosi ir nešiosi savo nuodėmės vaisių, nes abortai – dar didesnis siaubas.
Šalyje, kur lytinį gyvenimą vaikai pradeda dar nesulaukę keturiolikto gimtadienio, o naujagimius auklėja mamos, kurioms vis dar reiktų žaisti su lėlėmis, raginimas nenaudoti kontraceptikų skamba tiesiog baisiai. Ar apie tai reikėtų kalbėti? Galbūt kur kas veiksmingesnė ir verčianti susimąstyti tema būtų sunkus, dažnai pasmerkimo ir liūdesio kupinas tų jaunučių mamų ir jų vaikelių gyvenimas?
Vietoj to buvo pademonstruota kažkokio supermodelio fotografija ir paaiškinta: štai nepadaryto aborto vaisius. Kažkaip neetiškai nuskambėjo toks viešas svetimo gyvenimo taršymas. Ar ta fotografijoje besišypsanti mergina bent nutuokia, kiek žmonių dabar žino, kad jos motina buvo išprievartauta, o ji pati gimė kaip prievartos akto ir nepadaryto aborto rezultatas?
Visi, kam tenka džiaugsmas auginti vaikus, puikiai žino – draudimai, grasinimai ir gąsdinimai visiškai neveiksmingi. Vienintelis dalykas, kuris leidžia vaikams išvengti svaiginančių lengvo gyvenimo pinklių, tai begalinė meilė, kantrybė, nuolatiniai nuoširdūs pokalbiai, rūpestis ir atjauta. Supratimas ir palaikymas.
Žinoma, vien meduoliais to nepasieksi. Kartais reikia ir botagėlio (žinoma ne tiesiogine prasme): vaikai turi suvokti – jei tėvai baudžia, jie žino už ką ir kodėl. Žino visas neapdairaus elgesio pasekmes ir baudžia siekdami apsaugoti, iš meilės, o ne todėl, kad labai to nori.
Tikėjausi, kad paskaitoje išgirsta informacija bus vertinga ir įdomi. Tikėjausi gilaus prasmingo bendravimo, pokalbio kuris nuties nematomą tiltą, kuris vyks „iš širdies į širdį“, kad jame nebus justi valdiško tvaiko, kai kažkas daroma tik todėl, kad tai numatyta ir būtina įvykdyti. Bet, kaip bebūtų gaila, būtent tai ir vyko.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
