Dar su tuo, kad Estija įteisino vienos lyties partnerystę, sveikinu Lietuvą. Na taip, gaila, kad ne mes pirmi, bet vis tiek atsiris iki mūsų šis sniego kamuolys, nuo Estijos jau ne taip toli ir liko ristis. Ir kad ir ką besakytų homofobai komentatoriai ar į pušį atsitrenkę Gražu gražūs politikai, Lietuva jo tikrai laukia.
Aš esu lietuvė, gyvenu Lietuvoje, kasdien čia atsibundu, dirbu, bendrauju, ilsiuosi, aš matau ir pažįstu savo šalį. Ši šalis pasiruošusi priimti tokį patį įstatymą, kokį priėmė estai. Aš jau dešimtmetį gyvenu viename didžiųjų Lietuvos miestų ir pastebėjau, kad gyvenimas jame labai sparčiai vaduojasi iš „paniatkių“, „maroziškumo“, rasizmo, homofobijos ir kitų vaikiškų ligų, nuo kurių neskiepijama.
Žinoma, sostinėje šie reikalai dar geresni, bet ir kituose miestuose viskas krypsta gerąja linkme ir čia jau gali laisvai kvėpuoti tiek gėjai, tiek kitataučiai, tiek įvairių subkultūrų atstovai. Štai Kaune vieną autobusą vairuoja vyras lakuotais nagais, dažniausiai raudonai lakuotais nagais ir niekam tai nerūpi. Jis keliasi, eina į darbą, vežioja per dieną žmones po miestą, tais lakuotais nagais suskaičiuoja grąžą ir paduoda bilietėlius, ir nieko. Niekam tai nekliūna. Jeigu aplinkui būtų vien trenkti homofobai, tas žmogus negalėtų ramiai dirbti. Bet gali. Ir tai parodo kur kas daugiau už tūkstančius anonimiškų homofobiškų komentarų.
O viename miegamojo rajono turguje du vyrai prekiauja daržovėmis. Jie vidutinio amžiaus ir jie gėjai. Jie nėra apsikarstę prekystalio vaivorykštinėmis vėliavėlėmis, bet jie elgiasi kaip pora. Nesibučiuoja, nesiglebesčiuoja ir nesigraibo, bet elgiasi kaip pora. Juk kai matome vyrą ir moterį kartu, jiems nereikia bučiuotis, kad matytumėm jog jie pora. Taip ir su šiais vyrukais – jie pora, visi tai mato, jei paklausi, to neneigia. Ir jie ramiai sau pardavinėja daržoves turguje. Žmonės perka tas daržoves, nešasi namo, plauna, pjausto, verda, valgo ir negalvoja, kad tai kažkoks didelis įvykis, nes įsigijo jas iš kitokios poros. Ir tai taip pat parodo kur kas daugiau už tūkstančius anonimiškų homofobiškų komentarų.
Visai neseniai per Kauno senamiestį perėjo už rankų susikibę du jauni vaikinai, filmuojami slapta kamera. Ir niekas jų ne tik kad neužkabino ir neįžeidė, niekas į juos iš viso dėmesio neatkreipė. Ir jie ne pirmieji, esu mačiusi ir amfiteatre sėdinčius apsikabinusius vaikinus ir ant Soboro laiptų besibučiuojančias merginas. Ir nieko. Niekas nestovėjo prie jų su maldaknygėmis ir nesišaukė visų šventųjų, niekas negrasino jiems, išsitraukę grandines iš maroziškų kelnių su trimis juostelėmis, niekas iš viso į juos dėmesio nekreipė, nes turėjo savų reikalų, savų meilių, savų dramų ir savų minčių. Ir tai vėlgi parodo kur kas daugiau už tūkstančius anonimiškų homofobiškų komentarų.
Taigi drįstu teigti, kad Lietuva nėra labai homofobiška šalis. Homofobai tik rėkauja garsiau. Bet mes visi esame matę ir žmonių, kurie troleibusuose rėkauja kažką apie apokalipsę, kolūkį ir Kubilių, ir ką? Kreipiame į juos dėmesį? Klausome jų? Vadovaujamės jų rėkavimu? Žinoma, kad ne. Tai nesivadovaukime ir kitais rėkautojais, nes jie verti tiek pat, kiek ir pastarieji. Rėkaujančių yra visose šalyse, bent jau demokratinėse – tikrai. Tik į juos galima ir reikia nereaguoti. Būtų gerai, kad kuo greičiau tai suprastų ir tie, kurie leidžia įstatymus.
Aš, kaip ir visa link 30 artėjanti karta, užaugau žiūrėdama ir „Na palauk“, ir „Simpsonus“, ir „Šuriko nuotykius“ ir „Draugus“. Ir pasirinkau „Simpsonų“ ir „Draugų“ pasaulį. Visada svajojau apie tai, kad mane sustabdys policininkas juodaodis, kad su kaimynu gėjumi dalysiuos iškeptu obuolių pyragu, o kirpykloje man plaukus dažys vyriškų bruožų lesbietė.
Bet taip pat visada norėjau gyventi Lietuvoje. Ir dabar, kai pamažu Lietuva tampa tokia – laisva, tolerantiška, smagia, nuotykinga ir nuotaikinga šalimi aš kaip niekada stipriai noriu joje gyventi, būti, kurti ir mylėti.
Viskas eina geryn, ir jau tuoj tuoj ne tik aš, bet ir jūs turėsite gėjų kaimyną ir lesbietę kirpėją, patinka jums tai ar ne. O gal jau turite? Apsidairykite. Ir jūsų gyvenimo tikrai niekaip nepakeis tai, kad jie galės būti pora oficialiai. O jų gyvenimui tai – didelis dalykas. Jie bus laimingesni, tvirtesni, užtikrintesni, dažniau jums šypsosis, ir visiems bus geriau. Lietuva jau pasiruošusi, kad visiems būtų geriau!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
