Pirmas dalykas, kuris nustebino – kai nuėjus su dukra į vaikų baseiną, aš puoliau instinktyviai saugoti savo vaiką, kad kiti vaikai nepastumtų (kaip įprasta Lietuvoje). Taigi, kaip ir pripratusi, tarsi liūtė, sekiau žvilgsniu „mažuosius agresorius“ ir jų „neišmanėlius tėvus“. Bet… Teko nusivilti (gerąja šio žodžio prasme) – visi vaikučiai ramiai laukė savo eilės prie vandens čiuožyklų, nė vienas nesistumdė. Vyresni vaikučiai, pamatę mažesnį, elgdavosi atsargiau, tėvai žaidė kartu su vaikais, nepalikdami jų vienų. Mano mintyse iš „mažų agresorių“ ir „neišmanėlių tėvų“ pasikeitė sąvokos į „išauklėti mažieji“ ir „protingi tėvai“.
Kad suprastumėte mane teisingai, vokiečiai – tokie patys kaip ir mes, tik jų vaikų auklėjimo metodai kitokie nei mūsų. Ir vaikučiai tokie patys, kaip ir mūsų lietuviukai. Jiems tik paaiškintos taisyklės, kurių jiems lengva laikytis, kadangi jos nesikeičia ir nepriklauso nuo tėvų blogos ar geros nuotaikos. Vokiečių atžalos taip pat rodo kaprizus kaip ir visi kiti pasaulio vaikai, t. y. bando tėvų kantrybės ribas (išskyrus, turbūt, tas šalis, kuriose patys vaikai kovoja už būvį ir neturi ką valgyti). Bet tėvai elgiasi kaip išprusę suaugusieji ir rodo pavyzdį ne rėkdami, ne mušdami, o tiesiog pasikalbėdami. Kaip aš mėgstu juokauti „užkalba savo vaikus“.
Dar vienas nustebinęs dalykas: vokiečiai tėčiai savo vaikams labai dėmesingi ir skiriantys labai daug laiko, kartais daugiau negu pačios mamos. Pirmą kartą teko išvysti, kad nuėjus tėčiams mažyliai verkia. Tai dar vienas didelis skirtumas, palyginus su mūsų standartinėmis šeimomis. Mūsų „mamulės“ galvoja: kam tas ryšys su tėčiu, tegu geriau tik neša pinigus į namus ir kuo mažiau kišasi į auklėjimą, nes jeigu skyrybos, turėsiu didelį svertą ir savo mažąjį sąjungininką. O jei tokia šeima gyvena kartu visą gyvenimą, vaikas nuolat būna mūšio lauke ne savo noru. Grįžtant prie vokiečių temos, žavėjausi jų vienybe šeimose auklėjant vaikus, negalvojant, kuris užsidirbs daugiau taškų prieš savo atžalas.
Nesinori peikti mūsų lietuvių šeimų, juk ir pati esu lietuvė, todėl grižusi labai norėjau pamatyti mūsų protingus tėvus bei jų išauklėtus vaikus. Tačiau... Jų tiek mažai, kad gausiame neklaužadų būryje jų nesimato, todėl protingiems tėvams tenka susitikti privačiuose rateliuose su kitais protingais tėvais ir jų išauklėtais vaikais. Todėl ir vėl įjungsiu sarkazmą: labai norėčiau, kad šis santykis pasikeistų, kad „neišmanėliai tėvai“ ir jų „neklaužados vaikai“ nelįstų į viešumą tol, kol neišmoks gražiai elgtis.
Vėl grįžtu prie mano įstabių atostogų – pasimėgavus saule ir vokiško auklėjimo tobulumu, jau reikėjo grįžti namo. Ir ką jūs manot, jau Palmos oro uoste susidūriau su lietuviško auklėjimo ypatumais. Oro uoste buvo „mamulė“ su dviem gražiais sūneliais. Maži bambliukai: vienas gal kokių 6-7 metų, kitas 4-5 metų.
Berniukai stumdėsi, dūko, mušėsi tarpusavyje (prisiminus vokiečių atžalas per 11 atostogų dienų, nemačiau, kad vokietukai muštųsi). Taigi, jie drumstė visų keliautojų ramybę, o „mamulė“ nekreipė dėmesio. Tada mažesnis berniukas pribėgo prie manęs ir iš visų savo vaikiškų jėgų trenkė delniukais man per kojas.
Aš jo klausiu: „Ką tu darai? Taip elgtis negalima.“ Pasirodo, vaikutis apsipažino, šie smūgiai buvo skirti ne man, o jo mamai. Na, šį kartą jai pasisekė. Ir, aišku, šio mini incidento „mamulė“ irgi nematė.
Tada tas pats berniukas pradėjo baksnoti pirštais mano dukros batų padus, nes maniškė klūpėjo ant suoliuko ir susidomėjusi žiurėjo pro langą į lėktuvus. „Atsibudo“ pagaliau berniuko „mamulė“ ir sako: „Nebaksnok mergaitės. Jei nori susipažinti, paklausk mergytės vardo.“
Berniukas toliau baksnoja. Tada ji patraukė savo vaiką nuo maniškės, nes kitaip jis būtų taip ir toliau erzinęs mano vaiką. Tada man „mamulė“ pasiteisina: „Nemoka jis bendrauti, dar mažas.“ Aš jai atsakau, kad amžius auklėjimui ne rodiklis...
Na, bet jau nebuvo laiko gvildenti auklėjimo ypatumų, nes laipino visus į lėktuvą. Kol laipino, tas pats berniukas lakstė oro uoste su kojinėmis ir vėl visi girdim, kaip „mamulė“ šaukia: „Gal jau reikia apsimauti batus?“ O vaikas, išgirdęs tokį klausimą, kuriame skamba pasirinkimas, aišku, kad atsakė „ne“. Tada „mamulė“ dar labiau atsiskleidė kaip asmenybė ir sako savo vaikui: „Jei nesimausi batų, gausi diržo...“
Ir tada susidėliojo visas šios šeimos paveikslas. Supratau, kodėl berniukas neklauso, kodėl mušasi – nes jų šeimoje tai yra norma. Mama muša mane, o aš ją. Mušamės su broliu. Namuose tarpusavyje nesikalbam. O kam? Kalbėtis juk nereikia, tam mūsų šeima neturi laiko. O kai užaugs, galės atsineštomis iš savo šeimos traumomis (psichologinėmis ir fizinėmis) traumuoti kitus.
Todėl kai tėvai guodžiasi visiems, na ir į ką gi atsigimė mūsų neklaužada, tegul bent kartą pasižiūri į veidrodį ir ne tik, dar tegu ir viduje pasikapsto. Gal tada supras, kad jų vaikai yra jų kopijos. Ir tik nuo pačių tėvų priklauso, kokie užaugs jų vaikai. Juk visi mūsų vaikai yra nuostabūs, todėl nustokite pykti ant jų, nustokite pykti ant savęs ir pradėkite elgtis su savo vaikais kaip su Žmonėmis iš didžiosios raidės.
Kad užaugę vaikai ne padėkotų, kaip daugelis to tikisi, o auklėdami jau savo vaikus, prisiminę vaikystę pasakytų: „Kai ožiuodavausi ir vesdavau tėvus iš kantrybės, jie jos niekada neprarasdavo, o apkabindavo ir pasikalbėdavo.“ „Niekada nebuvau mušama,-s.“ „Visada rado laiko man, kai tik man jo reikėjo.“
Ir nei vienas vaikas neatsimins kokių firmų žaislus, ar kokių „brandų“ drabužius pirkot. Jie prisimins tik šilumą, buvusią namuose, ar jos nebuvimą. Aišku, ne apie radiatorius kalbu.
Ir, mielieji, pabaigai: protingi tėvai yra tie, kurie net ir darydami auklėjimo klaidas nebijo savo klaidų pripažinti ir jas taisyti. Nebijo naudotis protingais patarimais. Ir visada prieš bausdami prisimena, kad irgi kažkada buvo vaikais.
Linkiu visoms lietuvių šeimoms nors kartais nebijoti pabūti vokiečiais savo šeimose.
P.S. Vaikų auklėjimas identiškas namo statymui. Viskas priklauso nuo gerų pamatų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
