Tačiau aš manau, kad kai kurios pasakos vaikus moko ne vien gražių dalykų ir ne vien pavyzdingo elgesio. Galima rasti gausybę pavyzdžių, patvirtinančių, kad kai kurios iš jų pilnos šaltakraujiškumo, žiaurumo, propaguoja žiaurų elgesį su gyvūnais.
Neigiamą kai kurių pasakų įtaką parodo ir tai, kad jų siužetas labai glaudžiai susijęs su konkrečiais dabartiniais nusikaltimais. O kadangi vaikai yra būsimosios visuomenės pamatas, tokio pobūdžio pasakų dėka susidaro puikios sąlygos vystytis brutaliai visuomenei.
Akivaizdu, kad kai kuriose pasakose itin išryškinamos žiaurios elgesio detalės, kurios, be abejo, įsikala vaikui į galvą. Dažnai manome, kad pasakų epizodai nedaro jokios įtakos mažyliui, tačiau, mano nuomone, be galo klystame.
Pasvarstykime, kokį poveikį mažyliui padarytų, pavyzdžiui, eiliuotos pasakos „Bebenčiukas ir kvailutė“ ištrauka: „Traukis, ragana, nuo tako, / Nes ant šakių pakratysiu / Ir bematant subadysiu!“.
Tekste propaguojamas nežmoniškas ir šaltakraujiškas elgesys su aplinkiniais. Vaikai yra linkę kartoti kitų atliekamus veiksmus, todėl visai nesvarbu, kad šie žodžiai skiriami raganai (ragana, manau, vaikui gali tapti bet koks žmogus, kuris jam nepatinka ar tiesiog kažkada kažko neleido).
Mažasis klausytojas šiuo „žaismingu“ eiliuotu pavyzdžiu gali puikiai pasinaudoti net ir darželyje. Todėl nenustebčiau, jei paplistų naujiena, kad vaikas, norėdamas atimti iš bendraamžio žaislą, cituodamas pasaką, suvarė jam į nugarą šakutę. Nenuostabu būtų ir tai, kad mažylis, prisimindamas pasaką „Kaip kvailys raganas iškepė“ (atkreipkime dėmesį vien į žiauraus pobūdžio pavadinimą), kurioje kvailys užmuša laumę, trenkdamas jai su kūle per galvą, - gerokai aptalžytų vieną iš darželinukų.
Ištrauka iš „Trijų brolių“ irgi kelia milžinišką „estetinį pasigėrėjimą“ vaikams: „Abu lazdos galai pavirto gyvatėm, šoko prie raganos ir pasmaugė“. Kodėl tada skundžiamės, kad vaikų akyse dėl „nepaaiškinamų priežasčių“ atsiranda žiaurumas ir agresija? Man atrodo, kad paanalizavus pasakų turinį priežastys tampa pakankamai aiškios. Nesvarbu, ar vaikas sugeba įsivaizduoti, kaip, pavyzdžiui, yra smaugiama ragana, ar supranta, ką tai reiškia, bet esu tikra, kad vaizdinys giliai įsirašo į jo pasąmonę. O šio „įrašo“ pasekmės gali pasireikšti bet kada: jei ne vaikystėje - tai paauglystėje ar kitame amžiaus tarpsnyje.
Jos labai paprastos: žmogus ima realybėje vykdyti girdėtų pasakų siužetus, kadangi šie buvo pagrindinis auklėjimo būdas ir davė daugybę žiauraus elgesio pavyzdžių. Taigi, akivaizdu, kad pasakos paremtos ne vien gero elgesio motyvais: kai kuriose gausu žiaurių ir šaltakraujiškų veiksmų, kurie daro įtaką besivystančios visuomenės agresyvėjimui.
Nesunku patvirtinti ir tai, kad pasakose aprašomas nežmoniškas elgesys su gyvūnais, kuris, deja, turi įtakos vaikams. Jums nesuvokiamas žmonių žiaurumas, laikraštyje skaitant istorijas apie nukankintus, tyčia numestus nuo tiltų, marintus badu ar net sudegintus keturkojus? Leiskite, atspėsiu – galbūt nesate skaitę „Devynių brolių ir jų sesers Elenytės“? O gal tiesiog netyčia praleidote epizodą, kai „kiškelis vėl neleido Elenytės maudytis ir laumė išsuko jam užpakalines kojytes, pagaliau nusuko jam galvytę ir kiškelis mirė.“
Kadangi vaikai yra mūsų ateitis, o tai, kas į galvą kalama nuo vaikystės (pavyzdžiui, draudimas valgyti geltoną sniegą), dažniausiai išlieka visam gyvenimui, darosi neramu dėl tolimesnio gyvūnų likimo. Jei mažyliams nuo vaikystės pasakojama, kaip išsukiojamos kiškučio kojytės, lažinuosi, kad bent vienas iš jų ateityje tikrai pabandys.
Beje, yra ir dar vienas įdomus pavyzdėlis. Vienoje iš populiarios pasakos „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“ versijų ponas „sudegino dvylika šunų, pelenus supylė į popierius ir nusiuntė raganai“. Manau, būtent tokių pasakų dėka internete vis dažniau mirga tokios antraštės kaip „Paauglys sudegino ožką“. Kita vertus, jei vaikystėje tam paaugliui buvo skaitomos pasakos apie deginamus šunis, visai nenuostabu – kodėl to paties nepabandžius su ožka?
Esu įsitikinusi, kad kai kurios pasakos labai stipriai siejasi su tikrove. Žiaurus elgesys su gyvūnais, mano nuomone, išsivysto dėl netinkamo auklėjimo. O pasakos šiame procese turi nemažą reikšmę, tuo labiau, kad jose aptinkame konkrečių gyvūnų žudymo „instrukcijų“.
Neigiama kai kurių pasakų įtaka išryškėja ir jų siužetus palyginus su konkrečiomis šaltakraujiškiausių šių dienų nusikaltimų aplinkybėmis. Turbūt viena iš, mano nuomone, žiauriausių žmogžudysčių buvo įvykdyta 2011m. liepos mėnesį Šiauliuose.
Neabejoju, kad ne vienas būsite girdėję apie dingusią septyniolikmetę, kuri, kaip vėliau paaiškėjo, buvo žiauriai nužudyta. Išsiaiškinta, kad ją nužudė dvi bendramokslės: kūną supjaustė gabalais, sudėliojo į maišelius ir dviračiu veždamos juos išmėtė netoli dingusiosios namų.
Galbūt pasirodys kvaila tokį nusikaltimą sieti su pasaka, tačiau pabandyti verta. Taigi, panagrinėkime „Raganos ir Jonuko“ ištrauką, kurioje aprašomas keistokas elgesys su ragana: „Jonukas tik šust ją į krosnį! Iškepė mėsą, sukapojęs sudėjo į dubenis ir pastatė ant stalo, kaip senoji ragana liepė; galvą nupjovęs, padėjo po patalais, kad viršugalvis ir kasos būtų matyti“.
Ar neatrodo įtartinai panašūs principai? Juk pasakoje, mano nuomone, labiausiai akcentuojamas kūno sukapojimas į gabalus, kuris besąlygiškai sutampa su pagrindiniu Šiauliuose įvykdytos žmogžudystės principu. Taigi, kas galėtų paneigti, kad nusikaltėliai, kuriems atsibodo vykdyti paprastas žmogžudystes, idėjų gali drąsiai semtis iš pasakų, kurių, prieš užmigdami, klauso trimečiai darželinukai?
Sutinku, kad lietuvių liaudies pasakos yra mūsų tautosaka, paveldas, tačiau ar nebūtų tikslinga, prieš leidžiant pasakų knygą, kurią skaitys vaikai, pašalinti bent jau pačias žiauriausias? Juk akivaizdu, kad kai kurios pasakos grįstos žvėriškumo ir žiaurumo pavyzdžiais, deja, vėliau keistai sutampančiais su nusikaltimų aplinkybėmis. Todėl galima teigti, kad iš dalies pasakos – dabartinių nusikaltimų ištakos.
Taigi, įvertinusi tai, kad yra nemažai pasakų, skatinančių žiaurumą, šaltakraujiškumą, nežmonišką elgesį su gyvūnais, manau, traumuoja vaikų psichiką. Kai kurios iš jų tikrai nemoko gražaus elgesio, o netgi skatina brutalumą.
Pastebėjusi akivaizdų panašumą tarp pasakos siužeto ir tikros žmogžudystės, laikausi nuomonės, kad kai kurie epizodai diegia mažiesiems agresiją ir brutalų požiūrį, o nuo vaikystės skiepijamas žiaurumas yra viena iš visuomenės brutalumo priežasčių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
