Prieš metus buvau grįžęs į gimtąjį Vilnių iš užsienio. Buvo gražus liepos vakaras Pilies gatvėje, šeštadienis. Ir po linksmo vakaro su draugais keliuose baruose ėjau į išsinuomotą butą šalia Operos ir baleto teatro.
Dar nespėjus prieiti Katedros aikštės, į parkeli Gedimino pilies bokšto link pro mane pralėkė du vaikinai suplėšytomis maikėmis, o jiems iš paskos – 4 ar 5 lenkai (kaip vėliau paaiškėjo, „Legia“ klubo sirgaliai, grįžtantys iš Rusijoje vykusių varžybų).
Iš pradžių nekreipiau dėmesio ir ėjau toliau. Tačiau priėjęs Gedimino paminklą pamačiau, jog lenkai tiesiog kojomis spardo tuos du vyrukus, o vienas iš jų krausto kišenes.
Nesu prieš santykių aiškinimąsi kumščiais, jei net ir dviem grupėm susipykus dėl kažko išeinama vienas ant vieno, tačiau esu prieš, kuomet gauja daužo perpus mažesnę grupę.
Taigi apsisukau ir nuėjau prie viso įvykio. Vienas lenkų, pamatęs, jog ateinu prie jų, pradėjo bėgti manęs link ir man nebaigus klausimo „co się stało“, užsimojo ir... Po smūgio į kaklo sritį liko gulėti ant grindinio.
Toliau uždavinėti klausimus nemačiau prasmės, nes jau šis lenko žingsnis įrodė, jog pilietis ir jo draugai nusiteikę tiesiog pasimušti, nors pirma maniau, gal tiesiog lietuviai apsivogė ar panašiai. Bet kadangi buvo puolama ant žmogaus, kuris tiesiog bandė paklausti, viskas buvo aišku.
Kitus du lenkus „išjungiau“ į veido sritį, likę du puolė bėgti, palikdami draugus.
Padėjęs abiems lietuviams atsikelti, pasiūliau judėti pirmyn, nes lenkai, iš patirties žinau, mėgsta grįžti su daug gausesnėm draugų pajėgom keršyti...
Deja, nespėjome. Lenkai grįžo ne su draugais, o su parke sutiktais policijos pareigūnais. Lenkams su policininkais priartėjus prie mūsų, viskas įvyko žaibiškai. Vienas policijos pareigūnas išsitraukė ginklą ir suguldė visus mus lietuvius (mane ir 2 žiaurokai sudaužytus vyrukus) ant žemės, uždėjo antrankius ir išsikvietė pastiprinimą per raciją, sakydami, jog grupė lietuvių užpuolė lenkų turistus, ėjusius nuo Gedimino pilies kalno.
Toliau sekė „aukšto lygio“ tyrimas. Visi buvome nuvežti į policijos komisariatą. Patikrinus tapatybes, lietuviai jaunuoliai pasirodė esą studentai, aš, žinoma, emigrantas, kuris, kaip pasakė vienas pareigūnas „grįžo pagert ir snukių padaužyti...“
Pareigūnams radus 5 metų senumo dokumentuose informaciją, jog priklausiau uždaram kovinio sambo klubui, kuris buvo uždarytas, nes buvo susietas su nusikalstama veikla, prasidėjo filmo vertas scenarijus.
Buvo pamirštas sumuštų studentų ir lenkų konfliktas, ir pradėta klausinėti, kada grįžau, kodėl, kokiu tikslu, su kuo buvau susitikęs.
Jei atvirai, nežinau, kiek ši situacija būtų tęsusis ir kuo būtų pasibaigusi. Tačiau, kai komisariate buvau prabuvęs jau beveik 4 valandas, atvyko patrulių ekipažas su senyvo amžiaus pora, kurie patys paprašė juos atvežti ten, kur yra sulaikyta grupė vyrų, kurie mušėsi šalia Gedimino kalno. Šie žmonės sėdėjo giliau parkelyje ant suoliuko ir matė visą situaciją.
Taip aš, vyras su baltais marškiniais, buvau neginčijamu liudijimu perkvalifikuotas iš dalyvio į liudininką ir apklaustas.
Maniau, jog pagaliau viskas bus aišku. Deja... Pabaiga buvo keista tiek man, tiek studentams ir, žinoma, liudininkams.
Lenkus, žinoma, uždarė išblaivinimui, o ryte paskyrė baudas, studentus perdavė medikams (vienam teko siūti lūpą, kitam – antakį).
O man, pripūtusiam „nežmoniškas“ 1.15 promilės, buvo skirta administracinė bauda už pasirodymą neblaiviam viešoje vietoje, muštynių sukėlimą (taip išeina, studentų spardymas nebuvo muštynės, nes mušama buvo į vienus vartus) ir nesunkų sveikatos sutrikdymą mūsų šalies svečiams.
Negaila tų 550 litų, visgi nukeliavo į mylimos šalies biudžetą. Bet kiekvieną kartą prieš įsikišdamas ką nors apginti, pamąstai, ar nebus ir vėl taip, kad liksi kaltas ir dar būsi tampomas.
***
Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovas Paulius Radvilavičius pažymėjo, jog autorius išdėstė savo įvykių interpretaciją, kuri gali būti nepakankamai tiksli. Jei žmogus nesutinka su policijos skirta bauda, P.Radvilavičius pataria kreiptis į teismą.
Kaip elgtis, jei asmuo pamato mušamą ir apiplėšinėjamą žmogų, kad vėliau tas asmuo pats neliktų kaltas?
„Matant mušamus ir apiplėšinėjamus žmones, patartina nedelsiant skambinti Bendrojo pagalbos centro telefonu 112, pranešti apie tai ir padėti policijai dirbti savo darbą. Būtų labai naudinga, jei pranešėjas įsimintų nusikaltėlių požymius.
Jokiu būdu negalima gyventojų raginti ar patarti fiziniais veiksmais ginti nusikaltimo auką ir prisiimti su tuo susijusią riziką. Tokį sprendimą gali prisiimti tik pats žmogus, atsižvelgdamas į konkretaus įvykio aplinkybes ir savo galimybes – jas patartina labai gerai įvertinti.
Įstatymas piliečiams nenumato tokios pareigos, nors neabejotina, kad užpultos aukos gynimas yra pilietiškas ir moralus poelgis.
Užpultam žmogui, neturinčiam kitos išeities kaip tik gintis jėga, patartina tai daryti neperžiangiant būtinosios ginties ribų“, - teigė P.Radvilavičius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
