Mokytojo darbas tobulas, jei žinai, kaip prasisukti, įlįsti tinkamiems žmonėms į subinę, neskrajoji padebesiais, nesigilini į mokinių problemas, priklausai tai pačiai politinei partijai, kuriai priklauso mokyklos elitas, nuolankiai tyli posėdžių metu, meiliai bendrauji su kontrolės manija apsėstais ir iki minimumo apriboji kontaktus su problematiškais tėvais.
Yra kelios taisyklės, kurių reikia laikytis, jei nori mokytojauti ilgai laimingai ir sėkmingai.
Pirmoji – niekada neapsikrauk bereikalingais darbais, o jei ką nors darai, kad ir patį niekingiausią, jokių pastangų nereikalaujantį projektėlį ar renginuką, triūbyk apie tai visai mokyklai, skelbkis gimnazijos tinklapyje, sriūbauk socialiniuose tinkluose, girkis tėvams ir būtinai pakviesk juos sudalyvauti.
Tėvai, savaime suprantama, mandagiai atsisakys, o tavo (kaip audringą veiklą vystančio asmens) reputacija bus išpūsta iki padebesių. Visai nebūtina persistengti, užtenka vieno kito renginuko per metus. Svarbiausia apie tai garsiai ir ilgai rėkti. Reklama – ne tik verslo, bet pedagogo karjeros variklis.
Organizuok veiklą pamokoje taip, kad mokiniai būtų užimti, o tu galėtum oriai vaikščioti po klasę ir iš aukšto vadovauti. Kad pridengtum visas įmanomas savo nekompetencijos spragas, stenkis niekada nedirbti abiturientų klasėse. Tokiu atveju priedai, kuriuos gausi už darbą, bus mažesni, tačiau ir jokios atsakomybės. Išdidžiai pavadink betvarkę pamokose „aktyviais dėstymo metodais“ ir visad turėsi puikų pasiteisinimą, jei kas nors sugalvos užsukti ir pažiūrėti, kaip dirbi.
Surepetuok ir pravesk dvi-tris atviras pamokas per metus. Būdą, kuriuo dirbsi, gali ramiai nusibeždžioniauti iš protingos metodinės knygos ar perskaityti apie tai internete. Gimnazijų mokytojai mėgsta dalintis patirtimi, tad medžiagos pilna, tik netingėk pasiieškoti. Į „atvirą pamoką“ būtinai pasikviesk visą mokyklos vadovybę, kolegas ir pasirink pačią stipriausią klasę.
Jei nenori, kad kokia snarglėta juodoji avis išvestų iš rikiuotės visą bandą, pasirūpink, kad tądien jo ar jos tiesiog nebūtų pamokoje. Patikėkit, tokios sustyguotos, surepetuotos pamokos puikiai pasitarnaus bet kokiu tikslu – ar kilstelėti prestižą kolegų tarpe, ar siekiant aukštesnės kvalifikacijos.
Siek, kad kiekvienas tavo pirstelėjimas būtų protokoluojamas ir patvirtinamas. Kuo daugiau tinkamai sukurptų popierėlių turėsi, tuo didesnė tikimybė kilti lyg ant mielių. Diplomai, padėkos ir visa kita makulatūra išties yra aukso vertės – kuo daugiau tokių sukaupsi, tuo didesnė tikimybė, kad tave pastebės ir įvertins. Patikėkit, tie, kurie mokyklose tyliai triūsia lyg bitės, mažai tesirūpindami popierine reikalo dalimi, tie ir lieka užribyje.
Klasės auklėtinių tėvus susiskirstyk į kategorijas – naudingi, nenaudingi, jokie ir šlamštas.
Su naudingaisiais palaikyk malonius, pasitikėjimo ir kavos gėrimo ritualais paremtus santykius. Skambink jiems ne tada kai iškyla problemos, o tada kai jų aukselis ar deimančiukė ko nors pasiekia. Girk tuos vaikus ir peik visus kolegas, suabejojusius tokių vaikelių mokymosi pajėgumais ar elgesiu. Pabrėžk, kad savo pamokose negali jais atsidžiaugti. Lengva ranka paišyk aukštesnius įvertinimus, nei jie yra verti, ir garantuoju: po metų kitų net mokyklos vadovai ilgai svarstys, ar verta tau pareikšti kokias nors pastabas. Juk vienas iš tavo auklėtinių tėvų gali suorganizuoti autobusą mokyklos ekskursijoms, antras pasirūpina organizacinės technikos sveikata, trečias posėdžiauja savivaldybėje ir nuo jo sprendimų oi kiek daug priklauso!
Su nenaudingais tėvais bendrauk oficialiu, šiek tiek atsiprašančiu tonu. Atseit – mes darome viską, ką galime ir dar daugiau, bet jūsų vaikelis silpnokas, ne itin motyvuotas... Tokie tėvai dažnai turi emocinių problemų. Jei kantriai išklausysi ilgas istorijas apie jų nenusisekusio gyvenimo peripetijas, nepasmerksi, o rankinėje turėsi popierinių nosinių, kurias galėsi pakišti apsiašarojusiai mamai, tokių tėvų parama ir palaikymas bus užtikrintas iki grabo lentos.
Yra ir tokių tėvų, kurie niekada nesudaro jokių problemų, bet ir naudos iš jų – lyg iš ožio pieno. Nesirūpink jais: vidutiniai pažymiai, vidutiniai pasiekimai ir vidutinis lankomumas juos puikiai patenkins. Svarbiausia, kad leistum jiems išsisukti nuo dalyvavimo tėvų susirinkimuose ar bet kokioje klasės veikloje. Nesiardyk, ramia sąžine palik tokius tėvus ramybėje, o jie patys niekada, jokia dingstimi pirmieji tavęs neklibins.
Su šlamšttėviais gali būti tik viena kalba – oficialus tonas, popieriai, pranešimai ir dar daugiau popierėlių, liudijančių apie jų vaikų elgesį. Kiekvieną nusižengimą paremk pasiteisinimais, oficialiai užfiksuotais pranešimais socialiniam pedagogui, mokytojų skundais (visi turi būti pateikiami raštiškai, su parašais). Jei įmanoma, pasistenk, kad tokie vaikai ir jų tėvai perbėgtų į paralelinę klasę ar liktų kartoti kurso. Tokiu būdu atsikratysi ir vaikais, ir tėvais. Klasės mokymosi ir lankomumo rodikliai bemat pakils, o tu užsitarnausi ne tik kitų tėvų, bet ir vadovybės pagarbą.
Jei yra nors mažiausia tikimybė „kelti kvalifikaciją“, kelk ir net nesvarstyk.
Tobuliausia, jei seminaras ar mokymai vyksta kur nors toliau nuo namų. Pavyzdžiui, Palangoje ar Druskininkuose. Bus proga pailsėti ne tik nuo mokytojos pareigų, bet ir nuo šeimyninių rūpesčių. Tą savaitę, kol tu būsi seminare, kolegos tave puikiausiai pavaduos. Bus tobula, jei tuo metu kuri pakels balsą, sukels konfliktą ar įvyks koks nors incidentas. Pailsėsi už mokyklos pinigus, susipažinsi su įdomiais žmonėmis, gerai praleisi laiką, o grįžusią mokiniai priims išskėstomis rankomis. Svarbiausia – kliedėti, kaip tu jų pasiilgai.
Jei yra galimybė prasmukti į seminarus, vykstančius užsienyje, įsismelk tarp palaimintųjų. Net jei nemoki užsienio kalbos, jei neturi supratimo, apie ką bus kalbama, vis tiek važiuok. Egzotiškas maistas, linksmos kelionės, gausiai palaistytos svaigiaisiais gėrimais, svetingi kolegos, neblogi viešbučiai... Ko dar galima norėti? Net jei teks dalį kelionės išlaidų padengti iš savo kišenės, vis tiek išeis daug pigiau, nei važiuoti vienai. Ko vertos vien nemokamos ekskursijos, kurias būtinai suorganizuos sutinkanti pusė?
Megzk naudingas pažintis visur, kur tik bus progų. Jei turėsi gerų draugų ar pažįstamų – tarp verslininkų, seniūnijoje, savivaldybėje, sveikatos priežiūros centre, policijoje (mokytojo profesija leidžia bendrauti su daugybe pačių įvairiausių asmenų) – tavo pozicijos darbe bus kur kas tvirtesnės už labiau nusipelniusių kolegių.
Manote pripyliau niekų?
Mat jį galai, prisipažinsiu. Dirbu N gimnazijoje jau N-tuosius metus. Aplink mane netrūksta pavyzdžių, kuriuos čia aprašiau. Tokios mokytojos pamažu kyla karjeros laiptais, per šventes gauna šluotas rožių, stalčiai pritrombuoti šokolado, o gimtadienio proga jas palepina ne tik gėlėmis... Tėvai jas pasirengę ant rankų nešioti, vadovybė vertina.
Viskas tik todėl, kad šventai laikosi čia išvardintų priesakų. Ir tuo, manau, didžiuojasi. Joms net nereikia slėpti, koks yra jų požiūris, nes turi užnugarį – paprasčiausiai nėra, ko bijoti.
Taigi sakau jums: jei kam mokykloje blogai, kančia ir sielvartas, tai turiu pasakyti tik viena – nemokate tinkamai dirbti, kolegos.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
