Šiomis mintimis A.Jagelavičiūtė-Volkienė pasidalijo ir su „Bendraukime“ skaitytojais.
„Dabar be menkiausio sarkazmo...
Aš nieko gyvenime nebijojau. Nežinau – tokia prigimtis, auklėjimas, charakteris, viskas krūvoj. Na tikrai... Nei skiepų, nei likt viena, nei sirgti, nei bankrutuoti. Žodžiu, nieko. Gal tik turėti vaikų. Kad nereikėtų bijoti...
Ir nuo tos dienos, kai nusprendžiau jį turėti, aš bijau visko. Bijojau, kad blogai vystysis, kad jam ten mažai vietos, kad mano gyvenimo būdas nebuvo pakankamai sveikas, kad mano kūno temperatūra neteisinga, kad aš valgau ne tą, ką reikia, ar aš jo nespaudžiu, aš bijojau jo netekti, kad jis nepasibelstų per anksti, bijau ji pernešioti, bijau, kad jis pasismaugs, bijau, kad kas nenutiktų gimdymo metu, bijau, kad paskui jis nekvėpuos, bijau, kad jo nepadėtu ant karštų svarstyklių, bijau, kad nemirtų miegodamas lovelėj, aš bijau, kad mes nepatektume į avariją, kai važiuosim namo, aš bijau, kad jam skaudės pilvelį ir bijau, kad jis blogai miegos, bijau neturėti pieno ir bijau, kad nežinosiu, kaip jį aprengti, bijau, kad jam nebūtų šalta, bijau, kad nebūtų karšta...
Aš bijosiu jį palikti ir bijosiu jo nepaleisti, aš jau dabar bijau gatvių ir bijau patyčių, aš bijau, kad jis susidės su bloga kompanija ir bijau, kad pamils moterį, kuri jo nemylės...
Kaip jūs su tuo gyvenate...“, – savo nerimu dalijosi būsimoji mama.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
