Likus pusmečiui iki tos baisios nelaimės, kada praradau savo žmoną, sužinojau, kad mano tėčiui paskutinė vėžio stadija. Jis gyveno Klaipėdoje, aš su šeima - Vilniuje. 2010-ųjų pavasarį tėtis jau merdėjo, o aš kas savaitę važiuodavau į Klaipėdą jo lankyti ligoninėje.
Tėčio liga paveikė mano žmoną, nes jų santykiai buvo geri, jie labai gražiai bendravo. Bet ją slėgė ne tik tai.
Kaip pamenate, 2008 metais buvo ekonomikos pakilimas, mes abu su žmona buvom pedagogai, pradėjome gauti didesnius atlyginimus. Buvo baisoka tuo džiaugtis, nes jutau, kad tai gali būti laikina. Ir iš tiesų – 2009-ųjų rudenį pamatėme, kad mums skirti atlyginimai labai nedideli, darbo valandų, ypač jai – nedaug. Be to, pablogėjo žmonos sveikata, ji ėmė blogai miegoti naktimis.
Ir kartą ji man pasakė: „Aš norėjau nusižudyt“. Aš, aišku, negalėjau patikėti tokiomis jos mintimis. Tiesiog šią informaciją blokavau.
Paaiškinsiu, kodėl.
Mano žmonos mama sirgo šizofrenija, ji nusižudė 1992 metais. Mano žmonai tai buvo didžiulė trauma ir ji susirgo sunkia depresijos forma. Būdavo dienų, kad gulėdavo tik lovoje ir neturėdavo jėgų visą dieną atsikelti, net nepajėgdavo į darbą eiti.
Bet kadangi žinojau, kad žmona neserga šizofrenija, dėl jos nesibaiminau, buvau visiškai ramus. Tik vėliau mane pasiekė informacija, kad žmonos motina irgi sirgo depresija.
Tiesa, žmona lankydavosi psichoterapijos grupėse, ten ją pastatė ant kojų. Jose dėl žmonos ligos lankiausi ir aš, ir dukra. Tas pažinimas padėjo mums suprasti jos savijautą. Kvietėme į užsiėmimus ir sūnų, bet jis atsisakė.
Dukrai tuomet buvo 27-eri, sūnui – 28-eri, jis jau buvo vedęs.
Paskutinė diena
Taigi, 2010 metų balandžio 11 dieną, sekmadienį, aš grįžau iš Klaipėdos namo. Kadangi turėjome ir butą mieste, ir namą sode, kiekvienas gyvendavom ten, kur tuo metu labiau norėjosi. Aš dažniausiai važiuodavau į sodą, o mano žmona būdavo tai sode su manimi, tai mieste.
Tą dieną ji buvo mieste. Paskambinau jai ir pasiūliau važiuoti kartu į sodą. Nusileido. Važiuojam.
Sako: „Tu tik nieko nepasakok apie savo tėtį.“
„Gerai, – sakau. – Pakalbėsim vėliau.“
Atvažiavom ir toliau apie tai nieko nekalbėjom.
Kai dabar mintyse atsuku laiką, suprantu, jog tądien santykiai su žmona buvo gražūs, bet keisti. Bet tada pasikeitusio jos elgesio nesupratau.
Kitą dieną kaip visada ryte atsikėlėm, išgėrėm kavos, aš kriaušę, atsimenu, valgiau. Sudėjau į lėkštutę lupenas, o ji atsikėlė, paėmė jas ir iškart išmetė. Tą rytą ji stengėsi man būti kuo paslaugesnė. Sakiau: „Ačiū, kokia tu šiandien man gera“.
Sėdim, plepam. Ranka į ranką sumušam – kaip mes gražiai gyvenam: vaikai jau užaugę, sūnus vedęs, po pusmečio laukiam anūko... Ir namą pasistatėm, čia mes gyvensim, turim nemažą butą, vaikams galėsim kažką palikti...
Tada jai sakau: „Būk gerutė, aš dar turiu prie kompiuterio pasėdėti, gal galėtum, jei turi sveikatos, perkelti trinkeles“ (tuo metu tvarkėme sode grindinį).
Ir buvau nustebintas: jeigu anksčiau pusę metų nepajėgdavo imtis fizinio darbo, tai tądien ji per pusvalandį – bum bum, bum bum, ir perkėlė tas trinkeles. Sakau: „Čia tai bent“.
Tą dieną 14 val. turėjau išvažiuoti į darbą.
Anksčiau ji visada atsisveikinant apkabindavo, pabučiuodavo, o šįkart nepriėjo, nepabučiavo. Tik iš tolo rankyte pamojavo. Atsisveikino...
Dabar pagalvoju: jeigu būčiau priėjęs, apkabinęs, pabučiavęs, gal ji būtų išėjusi iš tos būsenos ir to nepadariusi...
Kai vakare grįžau iš darbo, niekas manęs nepasitiko, ir tai atrodė keistoka.
Prieinu prie durų – užrakintos. „Gal užsirakinusi miega“, - pagalvojau.
Pasižiūriu pro prieškambario langą ir matau: jos raktai padėti ant palangės. Užsirakino ir raktus padėjo ant palangės.
Viskas. Taip bloga pasidarė... Staigiai atrakinau, apibėgau kambarius pirmam aukšte, į rūsį nulipau, ir... Lipdamas laiptais į antrą aukštą, pamatau ją pro duris kambary... Nusižudžiusią...
Tai buvo neapsakomas smūgis...
O žmonos laidotuvių dieną – dar viena baisi žinia – mirė tėtis.
Atsitiesti padėjo dukra ir žinojimas, kur kreiptis
Nežinau, kaip kitiems, bet aš sakau: didžiulė laimė, kad turiu dukrą.
Juk man ne kartą buvo taip: važiuoju po darbo į sodą, tik įlipu į mašiną ir staugiu visu balsu. O paskui galvoju: „Kokio velnio aš sėdžiu šiame pasaulyje? Kam aš čia reikalingas?“
Bet tada susimąstydavau: „Negi savo vaikui vėl suteiksiu tiek skausmo?“
Tuo metu su dukra vienas kitam buvome tiesiog gyvenimo ramsčiai.
Dukra, žinodama, kad reikia ieškoti pagalbos pas specialistus ir tarp bendraminčių, iš karto ėmėsi iniciatyvos ir internete surado po savižudybių paliktųjų grupę su Pauliumi Skruibiu ir jau po poros mėnesių mes joje ėmėme lankytis.
Lankymasis grupėje, būdamas tarp žmonių, kurie taip pat neteko artimųjų, greitai supratau, kad tai – ne gyvenimo pabaiga ir kad nesu vienas toks, kuriam šiam pasaulyje sunkiausia. Kitiems būna gal dar blogiau – įvairiausios netektys, įvairiausios situacijos.
Labiausiai dėkingas esu Pauliui už tai, kad galėjau išsakyti, ką jaučiu, adekvačioje aplinkoje. Buvau juodas kaip debesis, bet leidau visas emocijas lauk. Nes jeigu laikai viską viduje, gali susprogti.
Aš siekiau palengvėjimo. Štai todėl aš leisdavau sau kiekvieną dieną mašinoje rėkti, šaukti. Todėl ir galėjau gyventi toliau, nes tą didžiausią skausmą išleidau, išgarinau.
Manau, kad tokia grupė – kaip garintuvas. Tai vienintelė vieta, kur tą patyręs žmogus gali pradėti judėti į priekį. Žinoma, savo sunkaus patyrimo neištrinsi. Čia kaip žaizda, kurią vos prakrapščius, ji vėl atsiveria.
Kalbant apie aplinkinius žmones, labiausiai erzindavo, jei kas primygtinai brukdavo savo nuomonę, kaip aš turiu jaustis. Buvo vienas, kuris man vis sakydavo: „Kiek tu gali gedėti, esi jaunas vyras, ieškok kitos moters ir gyvenk toliau“. Tada norisi tik atsiriboti nuo tokio žmogaus.
Galiu pasakyti, kad viskas, ką tokiu atveju galite padaryti, tai tik užjausti ir išklausyti. Be jokių replikų, patarimų ir paaiškinimų.
Manau, kad paramos grupes savižudžių artimiesiems reikėtų finansuoti, kad jos atsirastų visoje Lietuvoje. Labai abejoju, kad rajonuose galima gauti tokią profesionalią pagalbą kaip Vilniuje. Tokią netektį išgyvenantiems žmonėms nereikia patarimų, nes viskas yra įvykę, jiems reikia tik dalijimosi patirtimi, supratimo.
***
Šis rašinys – „Bendraukime“ kartu su „Jaunimo linija“ skelbiamo projekto „Sumažink tylą! Kalba vyrai“ dalis. Projekto metu pagrindinis dėmesys skiriamas vyrų savižudybių problemai ir prevencijai.
Esate neabejingas kitų likimui, anksčiau pats galvojote apie savižudybę, bet vis dėlto įveikėte sunkumus?
O gal Jūs buvote tas, kuris pastebėjo ir sulaikė žudytis pasiryžusį brangų žmogų?
Norite papasakoti, kas slegia Jūsų širdį? Pasidalykite savo istorija.Savo rašinius galite įkelti per langą „Atsiųsk“ savo kompiuteryje arba iš karto iš savo telefono, naudodamiesi lrytas.lt mobiliąja versija. O galbūt labiausiai vertinate elektroninį paštą? Tuomet jūsų laiškų laukiame bendraukime@lrytas.lt.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
