Atgarsio visoje Lietuvoje susilaukusi Klaipėdos universitete studijavusios merginos žūtis sukrėtė kiekvieną, visi puolė smerkti žudiką ir reikšti užuojautą merginos artimiesiems, tačiau aš manau kitaip.
Taigi, kad ir kaip nenorėtume apie tai kalbėti, tenka prisiminti svarbią gyvenimo pamoką, kurią mums dar nuo mažų dienų skiepija tėvai ir seneliai, kad į nepažįstamo žmogaus mašiną nevalia lipti. Lietuvoje su pasekmėmis, kurių sulaukiama nesilaikant šios taisyklės, teko susidurti du kartus – vieną prieš 13 metų ir dabar.
Tačiau klausimas, neduodantis man ramybės, yra toks: jeigu kalėjimas yra skirtas apsaugoti visuomenę nuo pavojingų žmonių, nuo ko tiksliai, šiuo atveju, turėtų būti apsaugota visuomenė? Nuo žmonių, kurie vairuoja mašinas niekam netrukdydami? Ar gal reikėtų sakyti – nuo atsakomybės nebuvimo, kai neužtenka proto suprasti, kad yra pavojinga sėsti į visai nepažįstamo žmogaus mašiną.
Juk turim pripažinti, kad žmogaus niekas per jėgą nevertė sėstis į pakeleivingą mašiną, niekas jo nevertė rinktis ieškoti kas jį paveš. O jis, rinkdamasis važiuoti ne viešuoju transportu ir neapsirūpinęs savigynos priemonėm, pats įsivėlė į tokią pavojingą situaciją.
O kai tas žmogus yra moteris, jau nekalbant apie XIX amžių – lygybės ir vyrų išsilaisvinimą iš tradicinių pareigų, kada net tavo vyras tikriausiai tavęs neapgins, turi būti dar geriau viskas apgalvota.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti paiimkim pavyzdį: tu gali išlipti ir nukristi iš 12 aukšto balkono, bet negali kaltinti gravitacijos, kad nukritai. Gali ištiesti ranką ir paglostyti mešką zoologijos sode, bet negali paskui kaltinti meškos, kad ji tau ją nuplėšė.
Taip pat yra ir čia – kai savo laisva valia pasirenki taip kvailai elgtis ir sėstis į nepažįstamo žmogaus mašiną, turi būti atsižvelgiama ir į tavo poelgius. Jeigu žmogus nebūtų pasirinkęs sėsti į mašiną, nieko nebūtų nutikę.
Kaip ir meška zoologijos sode ar gravitacija, realiai ji yra, bet kol tu jos neliesi, ji tavęs nenuskriaus. Kai meška sužaloja žmogų, ji staiga nepasidaro pavojinga visai visuomenei, kai kažkoks žmogus iškrenta iš balkono, gravitacija staiga nepasidaro pavojinga visai visuomenei. Ji staiga nepradės užpuldinėti žmonių gatvėje ar griauti namų.
Taigi, išdėstęs ką norėjau, aš klausiu dar kartą. Nuo ko tiksliai šiuo atveju turėtų būti apsaugota visuomenė? Nuo žmonių kurie niekam netrukdydami važiuoja su mašinomis? Nuo ko? Nes tada teisinga būtų, kai koks nors vaikas nesisaugodamas nukrenta nuo laiptų, uždrausti laiptus.
Aišku įvyko žmogžudystė, tačiau jeigu ta mergina visų pirma nebūtų taip kvailai pasielgusi ir atsisėdusi į nepažystamo žmogaus mašiną nieko nebūtų įvykę. Tai iš dalies yra nusikaltimo inicijavimas. Jeigu mergina nebūtų, prisigėrusi vakarėlyje be saiko, būtų turėjusi bent kiek savikontrolės ir atsakomybės, gal ir nebūtų buvusi išprievartauta.
Čia tas pats, kas ir smurtas prieš moteris artimoje aplinkoje. Paprastai moterys vadina save aukomis, bet realiai daugiausia pačios yra kaltos, kad pasirinko gyventi su smurtautoju, kad neišmoko apsiginti ir pan. Na, aš nevadinu to nusikaltimu, tai privatus reikalas tarp sutuoktinių, bet kai moteris iškelia tai kaip problemą, tai ji pati ir yra kalta.
Nes, panašiai kaip ir prievartautojas mašinoje ar meška zoologijos sode, smurtas šeimoje toks netikras pavojus, ne nusikaltimas ir labiau turintis politinį atspalvį. Nes kai smurtaujama šeimoje, tas smurtas yra pasekmė santykiavimo su tuo žmogumi, prieš kurį smurtaujama.
Todėl tai tikrai nėra gresmė visuomenei, todėl man ir juokinga, kad policija ten į namus važinėja pas juos. Jeigu kam ir kelia pavojų smurtas šeimoje, tai nebent žmogui, kuris, vėlgi, savo laisva valia pasirinko gyventi toje aplinkoje.
Gal ir prie potencialaus prievartautojo mašinos nėra užrašo „įlipęs į šią mašiną tu mirsi“, bet tokių užrašų irgi nėra prie stačių skardžių ar stačių laiptų – tai suprantama savaime, tereikia galvoti galva, o ne kokia nors dar vieta.
Tikros aukos yra bejėgės, o taip nemąstyti ir taip neatsakingai žiūrėti į gyvenimą, pasirinkti laisva valia, niekieno neverčiamam sėsti į nepažįstamo žmogaus mašiną... Man kažkaip nekelia gailesčio. Su tokiu mąstymu dar tik patikėk raktus nuo savo buto eiliniam praeiviui.
Kaip ir nekelia gailesčio moteris, prieš kurią smurtaujama, nors jai niekas netrukdo palikti smurtautoją arba išmokti apsiginti, kaip nekelia gailesčio moteris, prie kurios seksualiai priekabiaujama darbe, nors jai niekas netrukdo atstumti vyrus ar nedaryti ko nors, kas galėtu juos provokuoti.
Vietoj to, kad bandytume padaryti visus žmones gerais, pripažinkime, kad tarp mūsų yra pavojingų žmonių ir vietų.
Vietoj to, kad bandytume sužiūrėti smulkiausią visuomenės privačią erdvę, leiskime žmonėms mokytis iš savo klaidų.
Vietoj to, kad baustume, baustume, kontroliuotume, kontroliuotume, suteikime žmonėms laisvę ir leiskime jiems vystyti atsakomybės jausmą.
Nes tai, ponios ir ponai, ir yra vadinama saugumu – ribų ir atsakomybės gyvenime turėjimas, o ne tikėjimas, kad valstybė laikys tave už rankučių kiekvienoj gyvenimo srity.
Nepažįstamas vairuotojas gali būti geriausias žmogus pasaulyje, bet tada tu patiki savo gyvenimą žmogui, kurio tu visai nepažįsti. O kai nežinai, ko iš jo tikėtis, tada ateina nesaugumo jausmas.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
