Na, vieni kaltins vairuotojus ir jūs iš dalies būsite teisūs, kiti kaltins kelių policiją ir jie iš dalies bus teisūs. Dar kiti kaltins valstybę ar kelių bei šviesoforų infrastruktūrą ir vėl jie iš dalies bus teisūs.
Deja, aš būsiu nepopuliari ir kaltinsiu patį pėsčiąjį. Aš irgi būsiu teisi. Todėl noriu pakalbėti apie pėsčiųjų savimonę arba jos nebuvimą.
Nuo mažų dienų mano mama sakydavo: „Saugokis pats, ir Dievas padės“. Taigi, tapusi už save atsakinga, tapau „budria pėsčiąja“. Nepriskirsiu savęs prie „žioplų pėsčiųjų“, nes, kaip tame auksiniame mano mamos kartotame posakyje, saugausi pati.
Papasakosiu įvykį, kuris privertė suabejoti suaugusiųjų sveika nuovoka. Aš su drauge ir jos mažamečiu sūneliu eidami iš žaidimų aikštelės turėjome pereiti per perėją. Mes visi sustojome.
Mano draugė savo sūnui pravedė saugaus eismo pamokėlę:
– Dabar pažiūrime į kairę, tada į dešinę ir vėl į kairę. Įsitikinam, ar saugu eiti. Jei saugu, einam.
Iš nugaros pusės priėjo prie perėjos senelis su anūke. Išgirdęs mano draugės saugaus eismo pamokėlę, mums sako:
– Ko stovite? Čia gi perėja! Mūsų pirmenybė!
Taip žinovo tonu mus paprotino senolis ir, griebęs už rankos anūkę, nė neapsidairęs kirto perėją.
Tokiems seneliams taip ir norisi pasakyti:
– Seneli, seneli, jei jau esi viena koja anapus ir jau pavargai gyventi, ir nori būti dar vienas statistinis teisus numuštasis bei „Sodros“ gelbėtojas, tai būk žmogus, netempk su savimi ir anūkės. Tu jai turi būti pavyzdys, mokytojas ir apsauga. Bet jei pats nesisaugai ir nežinai elementarių ėjimo per perėją taisyklių, kaip gali apsaugoti anūkę?..
O tokių senelių, močiučių, vidutinio ir jaunesnio amžiaus „nemirtingų“ žmonių galima pamatyti kasdien. Jie dar gyvena tais laikais, kai gatvėmis riedėdavo „Moskvičiai“, „Žiguliai“, „Zaporožiečiai“ ir keletas „Volgų“. Jų kiekis gatvėse buvo mažesnis nei žmonių, kurie eidavo per gatves. Ir greitis buvo mažesnis, nes šie išvardyti automobiliai, neturėjo tiek arklio galių, kaip šių dienų automobiliai.
Taigi, mūsų Lietuvos „žioplieji pėstieji“ kaip kokie nemirtingi Maklaudai staiga iššokę į važiuojamąją dalį prieš metalinę pabaisą galvoja, kad, pamosikavę kardu, nukirs jai galvą. O kai jie tai pabando padaryti, jau nebeturi su kuo galvoti.
Gerai, kad čia tik mano populiarusis jaunystės serialas. Ir jei norime ne tik nešiotis galvas ant pečių, o dar ir jomis galvoti, eidami per perėją turime prieš ją sustoti, pasižiūrėti į kairę, tada į dešinę ir vėl į kairę. Ir kai įsitikinsite, kad saugu eiti, kiškite savo mirtingą koją į važiuojamąją dalį.
Kai jus sustos praleisti „kultūringasis vairuotojas“ pasakykite „ačiū“ linkteldami galva. O jei bus tokia garbė, kad jus sustos praleisti net „viešpats ant ratų“, kuris, perskaitęs iš jūsų lūpų „ačiū“ bei pamatęs kaip nuoširdžiai ir dėkingai linksite galva, gal kitą kartą prieš kitą perėją „viešpats ant ratų“ praleis jūsų vaiką, tėtį, mamą, brolį, sesę ar draugą. Būdama pėsčiąja, labai norėčiau, kad Lietuvos keliuose būtų kuo mažiau neatsakingų žmonių. Ir noriu padėkoti „kultūringiesiems vairuotojams“, kad jūs, nors ir matydami „žioplus pėsčiuosius“, išliekate budrūs, laiku sureaguojate ir netgi numatote „nemirtingųjų“ kitą ėjimą.
Taigi, mielieji, nebekaltinkime vieni kitų ir pradėkime keistis nuo savęs. Pradėkime elgtis kaip subrendę suaugusieji. Nesvarbu, ar einame gatve, ar vairuojame, pirmiausia turime būti geru pavyzdžiu savo vaikams. Būkime sąmoningi - segėkime atšvaitus tamsiu paros metu!
P.S. Ir pabaigai labai puiki patarlė : „Duok durniui kelią“.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
