Kelionė per Baltiją kruiziniu laivu lietuvei įvarė siaubo

Noriu papasakoti istoriją, kuri galėjo baigtis didele nelaime. Asmeniškai mane tą naktį užplūdo prisiminimai apie liūdną kelto „Estonia“ likimą. Tačiau apie viską iš pradžių.

Šeštadienį plauksime atgal. Ir man baisu. Atvažiavusi į Rygą, nueisiu į kontorą ir prašysiu, kad man parodytų, kur yra gesintuvai. Arba reikės perbėgti laivą ir iš karto klausti...<br>„Scanpix/Ria Novosti“ asociatyvioji nuotr.
Šeštadienį plauksime atgal. Ir man baisu. Atvažiavusi į Rygą, nueisiu į kontorą ir prašysiu, kad man parodytų, kur yra gesintuvai. Arba reikės perbėgti laivą ir iš karto klausti...<br>„Scanpix/Ria Novosti“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Danguolė Einrem

Dec 12, 2014, 10:24 AM, atnaujinta Jan 19, 2018, 8:43 AM

Esu ištekėjusi už Norvegijos piliečio, gyvename Norvegijoje, tačiau dažnai lankomės Lietuvoje. Lapkričio 30-osios popietę, kaip įprasta, su vyru sėdome į įmonės „Tallink Silja“ kruizinį laivą „Isabelle“, plaukiantį iš Stokholmo į Rygą. Šiemet į Lietuvą plaukėme jau šeštą ar septintą kartą, todėl žinome visą rutiną. Lietuvaičiai, latviai, mes visi, dirbantys Norvegijoje, Švedijoje, juo plaukiojame.

Laivas didelis – jame vyksta koncertai, veikia restoranai, parduotuvės, visko ten yra. Bet kadangi man su vyru iki uosto Stokholme tenka važiuoti apie 1000 kilometrų, niekada neiname į tuos restoranus, o išsimaudome, pavalgome, pasivaikštome po laivą ir einame ilsėtis.

Kajutę paprastai užsisakome viršutiniame aukšte, nes man baisoka plaukti žemiau. Taigi ir šįkart plaukėme 9-ajame, aukščiausiame aukšte.

Nežinau kodėl, bet tą vakarą nusprendėme pavakaroti ilgiau. Bare netikėtai susitikome draugus, pasėdėjome su jais, jie loteriją pažaidė. Apie 23 val. jie nuėjo miegoti, o mes dar pasilikome – grojo gera muzika, nuėjome pašokti. Tai buvo pirmas kartas, kai taip ilgai nėjome miegoti.

Apie 1 val. nakties pasakiau vyrui: „Eikime, jau gana. Reikia pailsėti“. Tad iš 7 aukšto, kur leidome vakarą, užlipome į savąjį – 9-ąjį.

Prieš eidama gultis, dar panorau pažiūrėti į naktinę jūrą. Todėl vyrui pasakiau: „Noriu eiti pažiūrėti į lauką, kokios bangos.“

Bet vos įėjusi į rūkomąją dalį, kur galima lauke rūkyti, staiga pamačiau dūmus, kurie kamuoliais virto iš vienos šiukšliadėžės. Ji buvo metalinė su skylutėmis, pritaikyta nuorūkoms, bet į ją buvo primesta dar kažko – gal pakelių nuo cigarečių, kitų popierių.

Ta šiukšliadėžė stovėjo arti gelbėjimosi valčių. Ten – plastmasė. Ir grindys plastmasinės – sudėtos plytelės, kad vanduo nubėgtų.

Žaibiškai suvokiau: „Degam!“ Vėjas stiprus, žiežirbas neša tų valčių link – nedaug trūksta, kad nuneš degantį popierių ant valties, ir ji užsidegs.

Beje, tuo metu ten pat šlaistėsi girti veidai, rūkė. Dvi moterys ir 3 ar 4 vyrai – visi lietuviai. Bet jie jau nesuvokė, kas vyksta – tokie girti buvo.

Vyrui pasakiau, kad jis pasiliktų, o aš bėgu pagalbos. Nuskubėjau į 8 aukštą, ten radau dvi laive dirbančias merginas, kurios kabino reklaminius plakatus. Aš joms sušukau: „Degam!“

Viena sureagavo labai greitai ir su manimi pasileido į viršų. Ji nedelsdama nubėgo į tarnybines patalpas ir atsinešė stiklinę vandens. Stiklinę!

Ji taip pat kažkam paskambino, atbėgo vyrukas – su dviem stiklinėm vandens! Užpylė, tada dar kartą nubėgo ir vėl atsinešė 2 stiklines vandens.

Tuo metu priėjo vienas netoliese sėdėjęs lietuvis vaikinas, kokių 25-30 metų, veblendamas klausė: „Kas čia darosi? Ko čia lakstot visi?“ Sakiau jam: „Degam“. O jis, šniurkščiodamas: „O, jo, tikrai dūmai.“ Bet nesuvokia, kas, kur ir kaip. Mirtinai girtas.

Man kantrybė baigėsi. Mačiau, kad šiukšliadėžė vis labiau įsidega. Sakiau vyrui: „Bėk į kajutę ir atnešk mūsų buteliukus vandens (buvome nusipirkę). Gesinsime mes.“

Taip pat paklausiau laivo darbuotojų, kur yra gesintuvas, nes niekur nemačiau, o jie: „Reiks ir bus.“ Štai toks atsakymas.

Vyras atnešė vandens, užgesinome. Bet buvau taip įsibaiminusi, kad mes su vyru pasiėmę buteliukus perėjome visas šiukšledėžes ir saugumo sumetimais pylėme į jas vandenį. Bet niekur nematėme gesintuvų.

Šiuo laivu vėl plauksiu šeštadienį. Ir man baisu. Mes vėl būsime 9 aukšte. Atvažiavusi į Rygą, nueisiu į kontorą ir prašysiu, kad man parodytų, kur yra gesintuvai. Arba reikės perbėgti laivą ir iš karto klausti...

Man baisiausia tai, kad laivu plaukiantys lietuvaičiai, latviai, ten jaučiasi tokie atsipalaidavę, kad net negalvoja apie savo saugumą. Tiek prisigeria, kad net nežino, ką daro. Dabar, prieš Kalėdas, pats plaukiojimo bumas – pilni laivai. Ir pilni atsipalaidavimo.

Gerai, kad žmonės atsipalaiduoja, gerai, kad moka linksmai leisti laiką. Bet saugokime vieni kitus, kad neužsidegtume ir nenuskęstume. Jeigu rūkome, žiūrėkime, kur metame nuorūkas. Gaisras gali kilti akimirksniu.

Po šio incidento D.Einrem elektroniniu laišku kreipėsi į įmonę “Tallink Silja“, papasakojo šią istoriją ir teiravosi, kodėl laive nematyti gesintuvų, kuriais būtų galima pasinaudoti. Įmonė pažadėjo atsakyti per 4 savaites.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.