Rizikuoju būti apkaltintas nesantaikos kurstymu, bet pasakysiu

Pirmadienį viso pasaulio žiniasklaidos dėmesys buvo prikaustytas prie įkaitų dramos Sidnėjuje, kur „dvasinis gydytojas“ Manas Haronas Monisas smaginosi terorizuodamas niekuo dėtus kavinės lankytojus.

Mums, kasmet vis labiau vakarėjantiems, vis didesnę gerovę sau susikuriantiems ir vis sėkmingiau besiintegruojantiems į Europos Sąjungą, taip pat ateis metas, kai teks susidurti su atvykėliais iš ten, kur žmonės gyvena prasčiau nei mes.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Mums, kasmet vis labiau vakarėjantiems, vis didesnę gerovę sau susikuriantiems ir vis sėkmingiau besiintegruojantiems į Europos Sąjungą, taip pat ateis metas, kai teks susidurti su atvykėliais iš ten, kur žmonės gyvena prasčiau nei mes.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Simonas Štuopys

Dec 17, 2014, 11:32 AM, atnaujinta Jan 19, 2018, 12:16 AM

Pats įvykis lyg ir neturėtų kelti pernelyg didelės nuostabos – pasaulyje knibždėte knibžda įvairiausio plauko fanatikų, ekstremistų ir šiaip bepročių. Nieko naujo. Bet štai šiuo atveju akis bado kas kita – terorą vykdžiusio asmens biografija.

Politinis pabėgėlis iš Irano, kuriam Australija kilniaširdiškai suteikė pilietybę, pastaruosius septynerius metus spjaudęs jį priglaudusiai šaliai į veidą. Siuntinėjo įžeidžiančius laiškus Afganistane žuvusių karių šeimoms, liaupsino teroristus ir buvo įtariamas dėl visos puokštės kriminalinių nusikaltimų.

Įsivaizduokite: vieną dieną į jūsų duris pasibeldžia prašalaitis, prašantis prieglobsčio, mat pastarąjį jo šeimoje skriaudžia artimieji. Jūsų širdyje įsiplieskia gailesčio kibirkštėlė smurtą patiriančiam žmogui ir, kadangi jūs gyvenate dideliame ir erdviame name su daugybe laisvų kambarių, pasiūlote prašalaičiui apsigyvent po savo stogu.

Iš pradžių naujakurys su nuolankiu dėkingumu tyliai gyvena drauge su jumis ir nekelia jokių problemų, bet ilgainiui ima piktnaudžiauti ir rodyti nepasitenkinimą namuose galiojančiomis taisyklėmis. Niekina ir įžeidinėja jūsų šeimos narius, liaupsina pakvaišusį kaimyną, kasdien į jūsų kiemą per tvorą mėtantį šiukšles ir per pilnatį medžiokliniu dvivamzdžiu apšaudantį jūsų langus.

Kai imate kaimynui kviesti policiją, įnamis necenzūriniais žodžiais iškeikia ir jus patį. Jūs mėginate gražiuoju pasikalbėti su tuo žmogumi, gal netgi šiek tiek pakeliate balsą, tačiau pastarajam tai nė motais, jis ir toliau niekina jus, nepaiso nusistovėjusios tvarkos, galiausiai netgi ima smurtauti. Bet kadangi jūs esate švelnaus charakterio hiperliberalas, sau nuolat kartojate, esą įnamis dabar čia nuolatinis gyventojas bei turi teisę elgtis kaip tinkamas.

Galų gale jis vidury nakties (ne)tikėtai nužudo keletą jūsų brolių ir seserų ir tuomet jūs jau nebeturite kitos išeities, tik pačiam nudėti į namus įsileistą maniaką kaip pasiutusį šunį.

Man, kaip, manau, ir jums, tokią absurdišką situaciją įsivaizduoti gana sunku. Ir jūs, ir aš tokį žmogų griebtumėm už pakarpos ir sviestumėm pro duris, vos tik pasirodžius pirmiems nepagarbos man ar mano šeimai ženklams, lai keliauja iš kur atėjęs.

Bet štai, kai tokia situacija susiklosto ne šeimoje, o visoje valstybėje, politinio korektiškumo ir beribio pakantumo šalį dergiantiems individams ar organizacijoms pelkėje klimpstanti Vakarų civilizacija tampa bejėgė.

Dabar australams belieka skėsčioti rankomis ir stebėtis patiems savimi, kaip gi jie galėjo leisti įvykti tam, kas įvyko. Pasiteisinimai, kad „mes negalėjome to numatyti“ ar „neturėjome pagrindo šį žmogų laikyti pavojingu“, čia jau negelbės, teks atsakyti sau į klausimą – ką , po velnių, šitas asmuo apskritai veikė Australijoje?

Nesupraskite manęs neteisingai – žodžio ir minties laisvė, demokratija ir tolerancija yra didžiausias mūsų civilizacijos pasiekimas, kurį mums visiems dera puoselėti. Tačiau ši lazda turi ir kitą galą ir tas galas tvoja mums per kupras kaskart, kai mes neužbrėžiame linijos ir pradedame toleruoti netoleranciją.

Kai įsileidžiame į savo visuomenę tuos, kuriems visiškai nepriimtinos mūsų vertybės, kurie, gardžiuodamiesi vakariečių susikurtos gerovės vaisiais, kiekviena pasitaikiusia proga keikia šeimininkų „supuvusią moralę“ ir reikalauja vis daugiau teisių elgtis taip, kaip yra įprasta tose šalyse, iš kur jie patys atsibastė.  O šiais laikais įsigalėjusios gero elgesio normos lyg ir nerekomenduoja tiesiai šviesiai atėjūnų paprašyti elgtis vadovaujantis mūsų taisyklėmis, o jei jiems nepatinka ši vartotojiška visuomenė, mūsų aprangos stilius, alkoholio vartojimo kultūra ar mūsų užsienio politika, apsisukti aplink savo ašį ir grįžti į gimtuosius smėlynus, kur jų jau laukia eilinis psichopatas diktatorius ir egzistencija palaikėse lūšnose.

Štai ir aš, viešumoje publikuodamas šį straipsnį, rizikuoju būti apkaltintas religinės ir kultūrinės nesantaikos kurstymu. O tiesa ta, kad niekam nerūpi, kam tu meldiesi – Jėzui Kristui, Alachui, Didžiajai Dvasiai ar surūdijusiam vamzdžiui Neries krantinėje, kaip nerūpi ir tavo tautinių apdarų spalva ir tradicinių muzikos instrumentų skambesys. Nerūpi tol, kol tavo vertybės ir įsitikinimai nesikerta su mūsų vertybėmis ir įsitikinimais. Tol, kol tu nekandžioji tave glostančios ir maitinančios rankos, kol atvykęs iš Irano į Australiją, nemėgini drauge su savimi eksportuoti paties Irano.

Nėra ko stebėtis, kad pastaruoju metu Europoje vis didesnį politinį svorį įgyja įvairiausi populistai, radikalūs nacionalistai ir kitokie marginalai. Tai yra įrodymas to, kad rinkėjai desperatiškai (ir dažniausiai neteisingais keliais) ieško būdų nutraukti toleranciją netolerancijai.

Jiems tikrai rūpi ne tik faktas, jog atvykėliai užims jų darbo vietas, o ir nepagarba, kurią šie jiems rodo. Jie nori savo šalyje jaustis tikrais šeimininkais, o ne svečiui pataikaujančiais, mandagiais bestuburiais. Ir, žinoma, nori be baimės vaikščioti į kavines, nerizikuodami tapti kokio nors puspročio įkaitais.

Ne vienas europietis, ko gero, susimąsto apie visai realų variantą, kad sąlyginai netolimoje ateityje (pvz. po 50 metų) kurioje nors Europos šalyje (pvz. Prancūzijoje) gyventojų daugumą jau sudarysiantys musulmonai išsirinks musulmoną prezidentą. Ir jie tikisi, kad tas prezidentas tuo metu jau bus toks pats europietis, kaip ir jie patys – jo pamatinės vertybės bus tokios pačios kaip jų pačių, šalį jis mylės tokią, kokia ji yra, ir skirsis nuo dabartinio europiečio tik religiniais papročiais ir daugiau niekuo.  Europietis tikisi, kad tas potencialus prezidentas pirmą savo darbo dieną nepakeis galiojančios šalies konstitucijos Šariato įstatymais ir nepaskelbs karo JAV.

Jei manote, kad šios problemos mums tolimos ir Lietuvai nėra aktualios, tuomet jūs, ko gero, naiviai klystate. Mums, kasmet vis labiau vakarėjantiems, vis didesnę gerovę sau susikuriantiems ir vis sėkmingiau besiintegruojantiems į Europos Sąjungą, taip pat ateis metas, kai teks susidurti su atvykėliais iš ten, kur žmonės gyvena prasčiau nei mes.

Tad iki tol visai pravartu pamąstyt, kurgi mes patys brėšime ribas ir užduot sau klausimą – ar sugebėsime identifikuot tokius kaip M.H.Monisas, kol jų fanatizmas dar nepasiekė smegenų virimo ribos? O jei identifikuosime, kokių priemonių imsimės? Ar toleruosite netoleranciją?

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.