Iki užpraeitų metų, tiesą sakant, niekad rimtos pagalbos ir neprireikė — neskaičiuojant eilinių peršalimų, visad buvau gana geros sveikatos. Bet štai maždaug prieš dvejus metus susidūriau su rimta problema.
Teatre žiūrėjau spektaklį, kai suėmė baisus pilvo skausmas. Atrodė, į dešinį šoną kas peilius varo, net susiriečiau. Labai išsigandau, per spektaklio pertrauką paskambinau vyrui, kad mane pasiimtų. Į antrą dalį nebegrįžau, susirietusi lauke sulaukiau, kol jis atvažiavo.
Iškart nuvažiavom į priėmimą. Buvo vėlus vakaras. Mane priėmė tik sesutė. Padarė paprastus patikrinimus (spaudimo, temperatūros), paklausė kelių klausimų ir... Viskas. Aš paklausiau, ar galiu pamatyt kokį specialistą, o gal kas nors gali bent „apčiupinėti“ mane ir patikrinti, kas negerai! Bet sesutė pasakė, kad budintys specialistai yra tikrai ne dėl tokių atvejų.
Tuo tarpu jau verkiau iš skausmo. Ji pasiūlė suleisti vaistų nuo skausmo. Atsakiau, kad turiu tabletę. Ji iš manęs pasijuokė, esą jei nenoriu leistis, reiškia dar ne taip skauda.
Jau kitą dieną nuėjau į polikliniką ir gydytoja man išrašė reikalingus siuntimus. Tačiau kai paskambinau užsiregistruoti į klinikas, anksčiausią susitikimą užrašė po dviejų mėnesių, o vėliausią — po pusės metų! Bandžiau, liaudiškai tariant, kelti vėją, sakydama, jog nežmoniški skausmai mane kamuoja dabar, bet tebuvo patarta išgerti vaistų nuo skausmo.
Taip ir praleidau pusę metų: verkiau iš skausmo, gėriau vaistus nuo skausmo, ir karts nuo karto ateidavo laikas keliauti pas gydytoją. Visur į mane žiūrėjo nelabai rimtai: „iš oro“ atsiradę skausmai, tačiau neskauda, kai ta vieta liečiama. Nuotraukos nieko nerodo. Tikriausiai problema psichologinė.
Pas kiekvieną gydytoją praleisdavau ne daugiau dešimties minučių ir būdavau išprašyta su mandagiu pasiūlymu pasitikrinti galvą. Nervai buvo mirtinai pertempti, pavargau nuo visų gydytojų ir jų apatijos.
Galiausiai paklausiau jų ir užsirašiau vizitui pas psichiatrą. Dar pusę metų vaikščiojau pas psichiatrą ir jo rekomenduotą psichologą, tačiau vis dar saujomis gėriau nuskausminančius. „Galvos gydytojai“ bandė susieti mano skausmus su įvairiomis nemaloniomis emocijomis, esą – psichosomatika, bet nieko rimto padaryti mums nepavyko.
Galiausiai spjoviau į visą sąžiningumą ir dar kartą nuėjau pas pradinę gydytoją, šį kartą – su vokeliu. Ji tuoj pat paskambino ir privačiai už mane susitarė klinikose. Ten irgi nešiau vokelius. Pas kiekvieną gydytoją iš naujo. Pinigai, šokoladas, brangesnė kosmetika. Visi man buvo atidūs, ilgiausiai užtrukdavo, svarstydavo įvairias hipotezes.
Nepraėjo nė mėnuo, kai vienas iš gydytojų suorganizavo man apsilankymą pas ortopedą. Ortopedas gan greitai iš nuotraukos pasakė, jog mano nugaroje užspausti tam tikri nervai, dėl to skauda tiek pilvą, tiek šoną.
Pradėjau lankyti mankštas ir specialų baseiną, taip pat – masažą, ir per pusmetį viskas susitvarkė. Jau kurį laiką gyvenu visiškai be vaistų. Kas rytą vis dar darau išmoktą mankštą, tačiau tai viskas, ko man reikia, kad gerai jausčiausi.
Akivaizdu, reikėjo vokelių. Metus rijau vaistus nuo skausmo ir absoliučiai susigadinau jais skrandį. O po to užteko kelių vokelių, kad pagalbos sulaukčiau per mėnesį? Kokia prasmė kiekvienam mūsų sąžiningai mokėti mokesčius, jei žmogaus sveikata vis dar priklauso nuo kyšių sistemos?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
