Aš nesu auka. Man tiesiog gyvenimas davė ypatingą vaiką, kurį be galo myliu ir juo džiaugiuosi. Būtent mano sūnelis išmokė mane daugelio dalykų, kurių bėgdami per gyvenimą nepastebime. Išmokau būti atlaidi, pakanti, matyti, iš kokių gražių smulkmenų susideda pasaulis.
Augindama pirmąjį sūnelį, aš net nepastebėjau kaip jis užaugo. Atsimenu pirmąjį žingsnį, pirmąjį žodį, bet... Augindama ypatingąjį, aš pastebiu daug daugiau... Matau, kaip mažas žmogutis kabinasi į gyvenimą, kaip savo beribėmis pastangomis bando pasivyti į priekį bėgančius bendraamžius... Ir jis nesiskundžia, jis šypsosi, apsikabina, myli gyvenimą...
Matydama jo stiprumą, aš privalau būti stipri. Juk aš mama, aš ta, kuri jį atvedė į gyvenimą, todėl aš atsakinga už jį. Ir nebijau garsiai sakyti, kad auginu vaiką su negalia – nesigėdiju savo sūnaus. Priešingai, sakau jam ačiū, kad išmokė mane nepalūžti, kad išmokė tikėti.
Aš esu įsitikinusi, kad kai myli vaiką ir priimi jį tokį, koks yra, aplinkiniai irgi jį priima ir myli. Mes badome integruotis į bendrojo ugdymo darželį. Ir nuostabių mus supančių žmonių (auklėtojų, darželio darbuotojų ir, žinoma, kitų vaikučių tėvelių) supratingumo dėka, mums neblogai sekasi.
Taip, aš žmogus, ir aš paverkiu, kai mums kartu nepavyksta žengti žingsnelio pirmyn, taip, kartais būna be galo sunku. Bet viskas – tik akimirka, nes kai pamatai nors mažyti poslinkį vaikučio raidoje, visas pasaulis nušvinta.
Mamos ir tėčiai, broliai ir seserys, kurių šeimose auga ypatingasis, mylėkime savo vaikus, tikėkime jais, eikime drąsiai per gyvenimą. Jei jūs mylėsite, tikėsite ir padėsite, aplink atsiras daug gerų, norinčių nuoširdžiai padėti žmonių.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
