Leiskite papasakoti apie savo nuostabią tuo metu prestižinės (ne pačios pačios prestižiškiausios, tačiau gerai žinomos) sostinės gimnazijos klasę. Klasėje egzistavo luominis susiskirstymas – elitas su lydere priešakyje, gražuolės nemoksliukės, vaikinai (tarp savęs jie irgi turėjo auką, tačiau klasės reikaluose dalyvaudavo pasyviai) ir moksliukai (kitaip sakant, teroro aukos, aš – tarp jų). 7 klasėje dar atėjo ir trys nuostabūs GIMNAZIJOS moksleiviai, besimokantys pagal adaptuotas ir modifikuotas ugdymo programas.
Elitą sudarė stebuklingas šešetukas. Lyderė buvo smulki, tam tikrų psichologinių ir šeimos problemų turinti mergiščia (apie jos akcentuotą ribinę asmenybę mokyklos vadovybė žinojo, tačiau nepajudino nė piršto, kad pakeistų padėtį) – nuolatinis pravardžiavimas, priekabiavimas, žeminimas buvo tiesiog kasdienė jos duona. Vis dėlto negalima sakyti, kad ji buvo primityvi. Anaiptol – nuo administracijos šokdinimo pakeisti nepatikusią auklėtoją, masinio bėgimo iš pamokų organizavimo iki lesbietiškų viešų bučinių per lietuvių kalbos pamokas ar konkretaus tyčiojimosi iš kai kurių jaunų mokytojų.
Vienintelis atokvėpio nuo įtempto sėdėjimo žinant, kad tau už nugaros žmogėdrų porelė, laikas būdavo tada, kai lyderė gydydavosi dėl savo kojos problemų ir nelankydavo pamokų. Tuomet ir klasė šiek tiek apsiramindavo, atsipalaiduodavo – nebebūdavo to nesveiko tyčiojimosi ir to demonstratyvaus savo galios demonstravimo. Tačiau pažangieji modifikuotieji, adaptuotieji tuo metu įgaudavo antrąjį kvėpavimą – kuprinės skraidydavo, o kasdienę šou programėlę lietuvių kalbos pamokoje kartais pakeisdavo kokie pikantiškesni fokusai – pavyzdžiui, įkąsti į pirštą per pertrauką.
Tuos ketverius metus prisimenu kaip nuolatinį siaubą. Siaubą dėl savo išvaizdos – kokia tu baisi, kokia tavo krūtinė didelė, tu su akiniais, tu stora, kokie tavo plaukai ilgi, fui!!! Siaubą dėl savo noro mokytis... Siaubą dėl savo tikslų... Siaubą, kai per vokiečių kalbos pamoką tu tiesiog žinai, kad tau gali nukirpti plaukus. Siaubą, kai sėdi per lietuvių pamoką ir nežinai, ar tau atsegs liemenėlę ir išjuoks, ar ne...
Man tie ketveri metai buvo kančios laikas. Kančios, kai iš tiesų manai, kad esi niekam tikusi, baisi, negraži. Kad nereikia nieko mokytis, negalima, niekam to nereikia. Kai tu nuolat išvemi maistą, kai bandai spausti krūtinę, kai nešioji tik plačius drabužius, kai nuolat maskuoji figūrą. Kai iš tiesų imi manyti, kad nebėra prasmės gyventi.
Mano vargai baigėsi, kai 9 klasėje visus išskirstė į atskiras klases dėl profiliavimo. Tada atėjo naujokų, pasikeitė mokytojai, atsirado kitokių interesų. Atsigavau, o po poros metų pakeičiau mokyklą, nes išsikėliau.
Iš tiesų iš viso to laiko neprisimenu nė vieno mokytojo, kurį galėčiau gerbti. NĖ VIENO. Nes visi viską žinojo ir niekas nieko nedarė. Nuo paprasčiausio nesugebėjimo suvaldyti klasę iki pasidavimo provokacijoms ir mokytojų keitinėjimo pagal elito prašymus. Kai per televizorių pamatau šios gimnazijos buvusius šeimyninės rangos atstovus, kalbančius apie švietimą ar egzaminus, tai tiesiog pasidaro šlykštu.
Visiems, kurie skriaudžiami, iš kurių tyčiojamasi, sakau – kovokite ir nepasiduokite, tikėkite ir nesižudykite! Savižudybė – pralaimėjimas engėjams.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
