Pati esu sėkmingai ištekėjusi už norvego. Jau 11 metų turiu Norvegijos pilietybę ir Norvegijai pagimdžiau 4 vaikus. Niekada nė nebuvo kilusi mintis ar baimė, jog galiu jų netekti. Juk, pasak Lietuvoje sklandančių mitų, tenai „Barnevernet“ (vaikų teisių specialistai) yra baubas, kuris tik ir tyko atimti jūsų vaiką. Apie tai daug rašė spauda, kalbėjo žiniasklaida, tad nesiplėsiu.
Kiekvienais metais su vyru ir vaikais atvykstame į Lietuvą aplankyti mano tėvų ir kitų artimųjų. Niekada nevažiuojame tuščiomis. Vežame sauskelnių ir daugelį maisto produktų, kurie Norvegijoje yra daug pigesni nei Lietuvoje. Kainų nevardysiu, tiesiog parašysiu produktus, kuriais aprūpiname mano artimuosius kaskart, kai atvykstame į Lietuvą.
Jasminris (labai aukštos kokybės ryžiai), traški duona (perpus pigesnė nei Lietuvoje), krevetės marinate (apytiksliai keturis kartus pigiau nei Lietuvoje), „DanskSaliami“ ( rūkytas daniško tipo saliamis) – tokio skonio dešra nustebinsi bet kurį gurmaną, o kai ji, juokais kalbant, yra vos ne dykai, tai visada prigriebiame jos tiek, kad galėtų pasmaguriauti visi artimieji ir būtų pamaloninti kaimynai.
Mano vyras yra verslininkas, tad pas jį savaitgaliais susirenka aukštesnio sluoksnio žmonės, kurie dažnai juokauja, jog Norvegijoje maistas yra tiesiog dykai dalijamas. Na, žinant, kiek čia žmonės uždirba, tai jų posakis visai į juokus nepanašus!
Na, bent jau labai arti tiesos. Norvegijoje maistas yra labai kokybiškas, gal dėl to šioje šalyje žmogaus ilgaamžiškumas auga neregėtu greičiu. Tiesa, norvegai labai dideli sporto fanatikai. Čia yra didelė gėda nesportuoti.
Pradėdama rašyti šį laišką vis dar svarsčiau, ar paminėti tai, kas atvykusių į Lietuvą norvegų plaukus pakelia piestu. Vis dėlto paminėsiu. Norvegai tiesiog baisisi lašiniais ir visokiomis, pasak jų, tik gyvūnams tinkančiomis mėsos išpjovomis: kiaulių kojomis, ausimis.
Ilgai juokėsi vieni norvegai, kai nuvedžiau į vieną Kauno mėsos turgų pasižiūrėti į mūsų kultūrą. Perspėjau, kad kvapas bus stiprus. Vos įėjus į vidų, mačiau, kaip jie vos laikosi nepradėję žiaukčioti nuo kvapo, bet vis dėlto susilaikė. Išėję į lauką jie, atkreipdami visų aplinkinių dėmesį, gaudė šviežio oro gurkšnius ir rėkė: „Ačiū tau, Dieve, kad išvedei mus iš pragaro!“ Ilgai jie mane klausinėjo ir gėdino: ką mes, lietuviai, darome su kiaulės galva ir uodegomis? Vienas net apsivėmė (!) diskutuojant apie kiaulės liežuvius, kurie buvo išrikiuoti virtinoje.
Veltui jiems aiškinau, kad čia žmonės sunkiai gyvena, jog daugumai tai yra delikatesas, kad verdama šaltiena. Pastaroji vėl sukėlė šleikštulį. Daugelis jų dievagojosi, kad šiomis kiaulės dalimis nešertų net savo gyvūnų.
Na, ne, pamurmėjau sau panosėje. Parodysiu aš jums tikrą Lietuvos virtuvę. Dar net nežinojau, kad ir čia susimausiu. Vos nuvykome į vieną populiariausių restoranų, visiems pasiūliau lietuvių mėgstamiausią patiekalą vėdarus. Cepelinų nesiūliau, nes jau Norvegijoje buvau vaišinusi. O vėdarų Norvegijoje nepadarysi, nes tokio dalyko, kaip kiaulių žarnos, niekur nėra pirkti. Jos deginamos. Jos netinka net gyvūnams šerti.
Kol virėjai ruošė mums patiekalus, aš paaiškinau, jog šis patiekalas bus lygiai toks pats kaip ir „kugelis“, tiesiog turės nuostabų aromatą. Tiesa sakant, iki tos dienos man tas aromatas buvo tikrai skanus. Juk aš lietuvė, tad įpratusi prie jo. Vos padėjus lėkštes ant stalo, pamačiau sustingusius draugų veidus. Staiga, jie lyg susitarę pašoko nuo stalo ir išmovė į lauką. Mes su vyru iš paskos. Tenai laukė žiauri pyla. „Tu tyčiojiesi, ar kas?! Mums nejuokinga! Ar mes tau panašūs į bepročius, kurie valgytų šūdu smirdintį maistą?! O tu sakei, kad čia aromatas?“ Prisipažinsiu, susigėdau.
Tiesą sakant, niekada iki tol nebuvau nė pagalvojusi, kuo skiriasi bulvių plokštainis („kugelis“) ir vėdarai. Juk tik kvapu... Apsimečiau, kad tai buvo pokštas, ir pakviečiau draugus paragauti kito patiekalo. Tiesa, jie kategoriškai atsisakė eiti į tą patį restoraną. Kaip supratote, dėl tvyrančio kvapo. Kitame bare visi užsisakėme cepelinų be spirgų, nes žinau, kad vėl pasibjaurės... Na, naminiai spirgai dar nieko, bet viešose įstaigose jie tokie slidūs kaip varlės. Ir su oda...
Vakarieniaujant vienas iš draugų pasakė: „Pasirūpink artimaisiais, Norvegijoje juk maistas nebrangus. Be to, daug firmų Lietuvoje prisikūrė, kurios nebrangiai siuntinius veža, tad nesunku artimuosius normaliu maistu aprūpinti.“ Nuo to laiko mano artimieji niekada nestokoja kokybiško maisto, kuriuo nuolat su vyru aprūpiname. Juk mes gyvename rojuje, kurio vaisiais norime ir mano artimuosius pradžiuginti.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
