Dabar man yra 15 metų, mokausi devintoje klasėje. Mano charakteris niekada nebuvo lengvas, užsidegdavau kaip degtukas ir visi tai žinojo. Klasėje turėjau nuo darželio laikų savo gerą draugę Agnę (vardas pakeistas), kuri buvo lyg angelėlis, gyvenime blogo žodžio nebuvo ištarusi. Santykiai su klase buvo puikūs, jei ir būdavo pykčiai, tai tik vaikiški kaprizai. Viskas lyg ir būtų gerai, jei į mano klasę septintaisiais mokymosi metais nebūtų atėjusi viena naujokė...
Ji buvo viena iš populiariausių miesto merginų (populiarumą lėmė jos rengiamų vakarėlių skaičius su alkoholiu ir panašiai) – Jurga (vardas pakeistas). Pačią pirmą dieną mes nutarėm sėdėti kartu, nes Agnė sėdėjo su kita mano bendraklase Migle (vardas pakeistas).
Taigi mūsų ketveriukė (aš, Jurga, Miglė ir Agnė) ir išsilaikė kokius du mėnesius kaip neišskiriama grupė, kol neprasidėjo paaugliškų hormonų audros (jeigu tai išvis ta priežastis).
Jos mane vadindavo eiti su jomis gert, rūkyt žolę... Aš buvau išauklėta ir joms tiesiai šviesiai pasakiau: „Aš negersiu ir nerūkysiu ir nesigadinsiu sau gyvenimo.“
Jurga , Miglė ir Agnė ėmė vis dažniau gert ir rūkyt, septintokės net sugalvojo paskutinę mokyklos dieną atsinešt degtinės butelį ir jį išgert mokyklos tualete.
Labiausiai man buvo gaila Agnės, nes ji buvo tokia gera, o dabar ją išvedė iš kelio. Prie manęs merginos kalbėjo laisvai, kol aš vis dažniau nepradėjau sakyti, kad jos eina šunkeliais. Jos įsiuto, nes bijojo, kad viską išpliurpsiu auklėtojai ir pasitikėjimas manimi blėso.
Aš tylėjau, nieko nesakiau niekam, bet kai jos pradėjo pasakot, kad rūkė žolę prie Agnės septynmetės sesers, man trūko kantrybė, aš nebeištvėriau. Aš išliejau ant jų viską, ką apie jas galvojau. Pasakiau, kad jos eina blogu keliu ir kad jos tampa priklausomos nuo visų gėrimų ir rūkymų. Tada ir prasidėjo patyčios.
Jos visada man prikišdavo, kad esu stora, kad tik mokausi, o nekreipiu dėmesio į savo grožį. Aš tikrai mokiausi, dar ir dabar mano pažymiai yra puikūs, laimiu olimpiadas ir įvairius konkursus. Grožis man buvo antrinis dalykas, aišku, susitvarkydavau, bet nesivargindavau dažytis, juk buvau tik septintokė.
Aštuntoje klasėje patyčios įgavo pagreitį. Jos mane ėsdavo kaip tik galėdavo, kartais patempdavo už plaukų, pripaišydavo sąsiuvinius. Aš nebuvau viena, kuri kentėjo nuo jų, bet, ačiū Dievui, buvau vienintelė, sugebėjusi visus užstoti. Aš niekada nesivadovavau principu „ignoruok ir atstos“. Man to neleisdavo charakteris. Visada kirsdavau atgal ir galbūt todėl jos nesiliovė. Visaip jų engiama, grįžusi namo puldavau į ašaras, verkdavau...
Pavasariop atsirado vaikinas, kuris mane palaikė, bet buvo iš kito miesto ir aš jam nesakydavau, kas yra, tiesiog sakydavau, kad man liūdna ir jis mane bandydavo pralinksminti. Ačiū jam už tai. Taigi visi apie mane kalbėdavo kaip apie labai šaltą asmenybę, nes atsiribojau nuo visų.
Vasarą su projektu važiavome į užsienį. Jos irgi važiavo kartu. Ten buvo košmaras... Jos mane taip palaužė, kad naktimis miegodavau namo, kuriame gyvenome, duše. Aš nebeiškenčiau nuolatinių jų patyčių, man buvo per daug, aš labai daug verkdavau. Mano tėvai tikrai man būtų padėję, bet aš buvau kvaila ir nieko jiems nesakiau, jie niekada manęs nematydavo apsiašarojusios.
Vasaros viduryje persirašiau į gimnaziją ir mano maldas Dievas išgirdo... Jos nepateko į mano klasę. Aš patekau į labai šiltą ir bendraujančią klasę su nuostabia auklėtoja. Patyčių neliko, nes aš atsilaikiau.
Jeigu ne proga eiti į gimnaziją, patikėkit manim, manęs nebūtų. Mintys apie savižudybę buvo labai arti, bet jas man padėjo nuvyti vaikinas. Vis galvodavau, kad aš galbūt tikrai esu tokia nereikalinga, bet taip tikrai nėra. Kiekvienas esame reikalingas, o, kaip ir daugely filmų, blogoji pusė gavo ko nusipelnė.
Dabar jas grasina išmesti iš gimnazijos už blogą elgesį, mokytojai joms nebepadlaižiauja (kaip būdavo seniau, nes jų tėvai buvo žinomi ir gan įtakingi), jų bendraklasiai jas laiko kvailom, iš gerų jų pažymių liko perpus mažesni. Ir kas keisčiausia, jos nori vėl bendrauti su manim. Ne, ačiū merginos, man užteks jūsų kompanijos.
O visiems, kurie galvoja, kad yra nieko verti... Jūs klystat. Jūs reikalingi, galbūt ne dabar, bet ateityje. Būkite kantrūs ir viskas bus gerai. Visada viskas būna gerai, užtenka tik tikėti. Nusišypsokit, po velnių, nes šypsena jums be galo tinka.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
