Vaikštinėdama Žirmūnų mikrorajone įprastiniu vakarinių pasivaikščiojimų maršrutu, staiga už nugaros išgirdau urzgimą ir atsisukusi suakmenėjau: vos už kelių metrų stovėjo didelis šuo ir piktai urzgė. Laimei, jis buvo su antsnukiu, tačiau niekur nesimatė šeimininko.
Šuo buvo matytas ir tikrai išskirtinės išvaizdos – į aviganį panašiam mišrūnui buvo nukirptos ausys ir uodega. Anksčiau šį gyvūną mūsų rajone vedžiodavo jauna pora ir nerimą keldavo tai, kad jie vos sugebėdavo masyvų gyvūną nulaikyti už pavadžio, mat šis agresyviai urgzdavo ir blaškydavosi.
Iš karto paskambinau trumpuoju pagalbos telefonu ir operatorė pažadėjo greitai atsiųsti pagalbą. Tuomet niekur nesitraukiančiam persekiotojui keletą kartų sušukusi „Fu!“, porą kartų bandžiau šauktis pagalbos, bet aplink nebuvo žmonių, tad ėmiau lėtai trauktis iš paskos tempdama ir persigandusį savo labradorą. Nusprendžiau pasukti namų link, bet svetimas šuo urgzdamas ir šiepdamas dantis tipeno iš paskos. Pasiekusi namus kuo greičiau įgrūdau savo šunį saugiai į laiptinę, kad nebūtume užpultos.
Kai atvyko policijos pareigūnai, aplink palaido gyvūno nesimatė. Policininkai uždavė keletą klausimų, užsirašė mano duomenis ir pasakė, kad pasivažinės po rajoną. Pareigūnams papasakojau, kuriame name gyvena šeima, kuri vedžiodavo šį šunį, buvo pažadėta pasidomėti.
Policininkas: „Kur labradoro antsnukis?“
Atsisveikinusi su pareigūnais, likau dar kelioms minutėms su savo šunimi lauke, nes per visus šiuos nemalonius nuotykius jo pavedžioti taip ir nepavyko. Staiga išgirdau keistą garsą – per sniegą tiesiai į mus lėkė ką tik matytas šuo. Pripuolęs artyn jis šoko tiesiai ant labradoro. Laimei, jis buvo su antsnukiu. Išgirdę mano šauksmą, netrukus atskubėjo ir policijos pareigūnai ir padėjo šunį nuvyti.
Man ėmus piktintis, kad tikrai nėra saugu, pareigūnas pirmiausiai pasiteiravo, kodėl labradoras vedžiojamas be antsnukio, mat aš taip pat pažeidžiu taisykles kaip ir šio šuns šeimininkas jį paleisdamas. Paskui pareigūnas dar bandė mane raminti sakydamas, kad veikiausiai toks šuns elgesys rodo norą žaisti ir aš per jautriai reaguoju.
Šuns nesugebėjo pagauti pats šeimininkas
Pareigūnas papasakojo, kad surado šuns šeimininką, kuris neva blaškosi po rajoną, ieškodamas savo augintinio, kuris atsitiktinai nutrūko nuo pavadžio ir štai jau visą valandą nepavyksta jo prisivilioti.
Kai garsiai pasvarsčiau, kaip turi būti auklėjamas šuo, jei šeimininkas vaikosi jį po rajoną niekaip negalėdamas sugauti, pareigūnas netekęs kantrybės pasiteiravo: „Tai mums jį dabar nušauti?“
Nemanau, kad gyvūnas kaltas, kad jį auginantis žmogus nesugebėjo jo tinkamai išauklėti, o apie šeimininko gebėjimą juo rūpintis galima spręsti vien iš to, kad vargšui gyvūnui nukirptos ausys ir uodega.
Nežinau, kada pagaliau pavyko pareigūnams sučiupti kailiniuotą bėglį, bet akivaizdu, kad toje situacijoje ir jie, ir šuns šeimininkas mažai ką galėjo padaryti, mat jiems bandant šunį prisivilioti, šis prie jų net nesiartino. Vaizdelis buvo tikrai graudus, mat gyvūnas nesidomėjo jokiomis komandomis ar kvietimais, tik radęs krūmuose besislepiantį katiną jam kaip reikiant nusiteikė ištaršyti kailį.
Stebėdama, kaip blaškosi po daugiabučių kiemus pareigūnai ir šuns šeimininkas, pagalvojau: o jei kitą kartą šis šuo paspruks be antsnukio, o pro šalį eis močiutė ar vaikas? Ar jiems tokie „taktiniai“ žaidimais su urzgimo elementais pasirodys tokie pat nuotaikingi?
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
