Deja, vaikai paimami iš lietuvių šeimų dėl pačių tėvų kaltės. To priežastys yra įvairios: vaikų nepriežiūra, smurtas šeimoje, netinkamas tėvų gyvenimo būdas (pavyzdžiui, girtavimas). Panašiais atvejais ir Lietuvoje paimami vaikai iš tėvų.
Užsienio valstybių socialinės tarnybos reaguoja griežčiau. O jei tėvai tokiais atvejais nerodo noro bendradarbiauti su minėtomis tarnybomis, gali būti imamasi kraštutinių priemonių – paimti vaiką iš šeimos.
Kadangi su Norvegija nėra tarpvalstybinio teisinio reglamentavimo, reglamentuojančio vaiko teisių apsaugos sprendimą, kyla sunkumų lietuvių šeimoms, sprendžiant vaiko tolimesnį likimą. Teisinio reglamentavimo nebuvimas apriboja Norvegijos institucijų galimybes atsakyti į mūsų šalies valstybės institucijų paklausimus.
Lietuvių šeimos, išvykusios gyventi į kitas šalis, turi gerbti tų valstybių įstatymus ir jų laikytis, taip pat svarbu gerbti ir tų šalių tradicijas, kultūrą, vertybes. Prieš išvykstant gyventi svetur, visada reikėtų pasidomėti tų valstybių teisine sistema, kokioje aplinkoje gyvens jų vaikai ir pan. Reikia gerai apgalvoti, apsvarstyti, ar bus šeimai galima gyventi būtent tokiomis sąlygomis.
Mūsų, lietuvių, supratimas apie vaikų auklėjimą nuo norvegų ir kitų šalių gyventojų skiriasi labai labai. Juk mūsų kaimynams, giminaičiams atrodo visiškai nieko blogo išvykti į užsienį uždarbiauti, palikus vaikus seneliams, arba išvažiuoti į giminės balių, palikus vaikus namie vienus, arba išvažiuoti į parduotuvę „trumpam“ nupirkti maisto, palikus 2-3 metukų vaiką pririštą virvute prie kokio stalo... Arba pabendrauti su vaiku 1-2 valandas per savaitę (pagal Lietuvos kažkur skelbtą statistiką vidurkis yra 15 min. per dieną). Matote, tėvai užsiėmę, dirbti reikia, vaikui išmanųjį nupirkti, drabužius, neduokdie, prastesni už klasiokų bus... Čia gi nieko blogo! O mano galva (ir norvegams, ir daugeliui kitų taip atrodo), tai – kažkokia bręstanti tragedija.
Kai eilinį kartą vėl kilo banga dėl Norvegijioje gyvenančių šeimų, vaikų ir tos šalies vaikų teisių apsaugos, kažkaip su didele ironijos doze pamaniau: mes nemušame savo vaikų, mes juos auklėjame, o jeigu kitiems tai atrodo kaip smurtas, juo blogiau tiems neišmanėliams ir mūsų nesupratėjams. Mes negeriame, mes atsipalaiduojame ir tegul mūsų vaikai iš mažų dienų pamato, kaip reikia leisti laiką. Mes nepaliekame vaikų vienų namuose, mes mokome juos savarankiškumo. Na, kažkas panašaus. O jei jau rimtai, tai patartina pasidomėti, kur važiuoji, kokie įstatymai galioja ir jų laikytis, juos gerbti.
Kodėl tai vyksta? Suaktyvėjus žiniasklaidos ir visuomenės dėmesiui apie „baisybes“ Norvegijos vaikų teisių apsaugos sistemoje, atsakykime sau į šiuos „Vaikų linijos“ vadovo Roberto Povilaičio užduotus klausimus:
1. Kodėl atsirado serija vienpusišką nuomonę ir paniką apie Norvegiją keliančių straipsnių? Ar kas nors žino, kas iš tiesų vyko tose šeimose, iš kurių buvo paimti vaikai? Ar tikrai jokių abejonių nekyla besirašantiems peticijas, kuomet mama sako, kad „paragindama mokytis giminaitei matant ranka palietė dukros galvą, tačiau tikina: tai nebuvo nei smūgis, nei vaiko pažeminimas.“ Arba kai sako, kad „netinkama vaiko priežiūra norvegai įvardijo net tai, kad mama dukrą moko gimtosios lietuvių kalbos.“ Čia viskas tvarkoje? Palietė vaiko galvą, lietuviškai pamokino ir norvegai atėmė vaiką? Įdomu ar buvo nors vienas atvejis, kur tėvai sakytų: „Žinote, mes tikrai netinkamai auklėjome savo vaiką ir iš mūsų vaiką paėmė teisėtai, nes mes prieš jį naudojome smurtą“.
2. Jeigu lietuviai tėvai gyvendami Norvegijoje pažeidė kokius nors įstatymus, ar jie automatiškai yra teisūs dėl to, kad yra lietuviai, o Norvegijos įstatymai ir institucijos automatiškai yra neteisios?
3. Kodėl Norvegijos juodinimo kampanijoje aktyviai dalyvauja Norvegijoje gyvenanti pilietė, pati prisipažinusi, kad šiai veiklai gauna lėšas iš Rusijos? (PS šaltinis)
4. Kodėl taip visuomenei rūpi vaikų teisių padėtis Norvegijoje, o ne Lietuvoje? Susidaro toks įspūdis, kad tiek daug triukšmo atsiranda, kuomet vaikas yra paimamas iš lietuvių šeimos Norvegijoje – organizuojami piketai prie Norvegijos ambasados, kuriamos peticijos. Kodėl tiek dėmesio nesulaukia paimami vaikai iš tėvų Lietuvoje: 2013-iais metais tėvų globos neteko 2157 vaikai (iš kurių tik 129-ių vaikų tėvai buvo mirę ar pradingę – visi kiti turėjo tėvus). Neatsimenu nė vieno piketo prie LR Vyriausybės siekiant grąžinti vaikus iš globos institucijų į šeimą.
2013 metų apklausos rezultatai rodo:
– 6% lietuvių prisipažino, kad yra nors kartą sumušę vaikus, kad liko fizinių žymių;
– daugiau nei pusė yra sudavę vaikui per veidą;
– tik 26% lietuvių galvoja, kad reikia legaliai uždrausti duoti vaikams per veidą;
– tik 37% lietuvių galvoja, kad reikia legaliai uždrausti fiziškai bausti savo vaikus;
– 13% lietuvių galvoja, kad fizinės bausmės vaikams yra gerai;
– 56% galvoja, kad kai kuriais atvejais vaikus reikia bausti fizine bausme.
Duomenys atrodo prasčiausiai, jei lygintume su kitomis Rytų Europos šalimis – Latvija, Bulgarija, Moldova, Ukraina, Lenkija.
2001 metais UNICEF tyrime paaiškėjo, kad Lietuvoje smurtas egzistuoja 65% šeimų. 2005m. sausio duomenimis – Lietuvoje 35 000 vaikų gyveno sudėtingomis sąlygomis, daugiausia dėl tėvų alkoholio vartojimo. 2005 metais per pirmus 7 mėnesius nuo smurto šeimoje žuvo 13 vaikų.
Ar lietuviai žino, kaip reikia auginti vaikus geriau nei norvegai? Statistika rodo, kad tikrai ne. Tad reik tikėtis, kad žiniasklaidos pučiamas burbulas greitai sprogs, o ne dar kartą sukels žmonių emocijas, dėl ko labiausiai nukentės patys vaikai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
