O dabar norėčiau paklausti piktų komentatorių, ar aš teisingai elgčiausi, sakydamas vaikams: „Oi, viskas Norvegijoje gražu, ten gyvena troliai ir gnomai. Tau joks pavojus negresia, ten tiesiog rojus žemėje, meškos nesikandžioja, o dėdės ir tetos glosto vaikams galveles ir skanėstus dalija.“ Ir apie gresiančius realius pavojus neužsiminčiau.
Beje, paskatą ruošti vaikus gavau, kai dar būdamas studentas ir viešėdamas Norvegijoje prieš daugelį metų savomis akimis mačiau, kaip iš lenkų šeimos atėmė mažą mergytę. Tada riedėjo ašaros man ir mano moksladraugiams, su kuriais tą vasarą dirbome Norvegijoje. Taigi, kai dabar jau antrą kartą važiavome į Norvegiją su šeima, kaip rūpestingas tėvas turėjau būtinai paruošti savo vaikus blogiausiam.
Mieli skaitytojai, ar vertas tėvo vardo tas tėvas, kuris neperspėja vaikų apie gresiančius pavojus ir nepamoko, ką daryti ištikus nelaimei, nepaaiškina, kaip veikti, kad paspruktum iš pinklių, nesvarbu ar tai būtų Lietuva, ar Norvegija? Aš manau, kad tik asocialūs ir visiški lengvabūdžiai neperspėja savo vaikų apie gresiančius pavojus toje aplinkoje, kur jie gyvena.
Antai gyvendamas Lietuvoje savo vaikus ruošiau galimom nelaimėm. Pirmas mano pamokslas vaikams buvo toks: niekada nesėskite į automobilį su nepažįstamais žmonėmis.
Taip mano pamokslas išgelbėjo vyresnėlį sūnų prieš daug metų. O buvo taip: vieną vasaros pavakarę sūnus, grįždamas iš gretimo kaimo pas senelius, namo ėjo pėstute. Kelias netolimas – iš vieno kaimo į kitą gal būtų apie 4–5 kilometrai.
Prie jo prisiartino automobilis. Atsidaręs langą „gerasis dėdė“ sako: „Ei, jaunuoli, kur žingsniuoji? Gal pavėžėti?“
O mano sūnus jau apmokytas atsakė: „Ne, nereikia.“
O „geras dėdė“ neatlyžo: „O gal vis dėl to nori pavažiuoti?“
Sūnus laikėsi kietai kaip aš mokiau.
Galiausia „geras dėdė“ pratrūko ir nukrito jo gerumo kaukė. ir ėmė „geruolis“ staugti: „Pacukas, sėdi į mašiną be komentarų!“
Ir tada sūnus pasileido bėgti palauke ir garsiai šaukti. Taip mano pamokslai išgelbėjo sūnų. Gaila, kad mano sūnus neįsidėmėjo automobilio numerio. Ir kur garantija kad tas „gerasis dėdė“ vėl nepradės vaidinti „geruolio“ prieš kitą auką, kuri galbūt aplaidžių tėvų (tokių, kurie dergia mane dėl vaikų paruošimo nelaimėms Norvegijoje) nebuvo paruošta tokioms situacijoms?
Aš visada kartojau savo vaikams ir kartosiu, kad pasaulis nėra saugus, ypač vaikams ir paaugliams. Vaikus visada ruošiu negandoms. Antai aš jaunėlį ir vyresnįjį mokiau: niekada neimki saldainių iš nepažįstamų žmonių, o jeigu paėmei, dėk į kišenę ir kitą dieną nunešime į cheminę laboratoriją išsiaiškinti, kas tai. Taip pat įsidėmėk žmogaus veidą, kuris davė „skanėstą“, kad po to policija galėtu pagal tavo apibūdinimą nupiešti fotorobotą.
Kartą manę kaimynė dėl tokių pamokslų apie saldainius ėmė barti: „Kodėl tu gąsdini vaikus ir verti juos visus įtarinėti?“
O aš atsakiau: „Ar teko girdėti tokių istorijų, kai mergina buvo pavaišinta kokteiliu Vilniaus bare, o atsibudo Amsterdamo viešnamyje?“
Kaimynė suglumo. Tad dar desertui paklausiau: „O žinai, kas yra klofelinas?“
O ji: „Gal vaistas nuo kokio gripo?“
Ilgai teko protinti kaimynę, o ta „visažinė“ akis nudelbusi į grindis stovėjo. O išeidama, užuot priekaištavusi dėl svetimų saldainių, dar man padėkojo ir pažadėjo apie tai pasakoti savo anūkėms. Taip pat vaikams kartoju: „Neatsakinėk gatvėje į užgauliojimus, nepatikėk svetimų žmonių čiulbėjimais, kad atidarytum buto duris, neva jie kažkokį tėvams ar jums gėrį atnešė.“ Ir taip toliau. Tad pabaigai dar kartelį noriu paklausti pasipiktinusių komentuotojų – ar aš sąžiningas ir geras tėvas busiu, jeigu savo vaikų neperspėsiu apie galimus gyvenimo pavojus Lietuvoje ar Norvegijoje? Ar aš turėjau vaikams meluoti, kad vykstam į pasakų karaliją? Ir neruošti vaikų galimam pagrobimui, o ypač po to, kai dar savo akimis mačiau, kaip lenkaitę iš tėvų pagrobė?
Niekam nenoriu linkėti blogo, bet minutėlei tegu pikti komentuotojai įsijaučia į kailį tų tėvų, iš kurių pagrobiami vaikai. Ar jūs tada savęs nekaltinsite, kad vaiko nepamokėte, kaip slapta užmegzti ryšį su juo po pagrobimo? Ar savęs nekeiksite, kad neišmokėte mintinai artimųjų telefonų numerių bei prisijungimo prie „Facebook“ ar „Skype“ slaptažodžių? Manau, kiekvienas pats sau atsakys iš šiuos klausimus.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
