Pagal nūdienos tendencijas, kai kolegiją ar universitetą baigę žmonės sėkmingai darbuojasi Jungtinės Karalystės fabrikuose, Vokietijos picerijose ar Ispanijos apelsinų laukuose, vargu. Galbūt tau labiau pasiseks – baigęs geodeziją ar automobilių technologijas dirbsi administratoriumi ar vadybininku. Tačiau nuoširdžiai tau linkiu, jei esi tikrai pakankamai subrendęs ir tiki savo svajone, studijuoti tai, kas ateityje teiks milžinišką malonumą ir pajamas.
Na, bet kokiu atveju, kad ir kokia bus tavo mokymosi sritis, įstojęs į aukštąją mokyklą pirmiausia susidursi su džiugesio akimirkomis, naujais draugais ir begale įspūdžių. Atėjęs į pirmąsias paskaitas jausiesi žvalus ir energingas, norintis tobulėti. Ir tada gausi pirmąjį smūgį.
Jeigu įstojai į inžineriją ar IT, būtinai mokysiesi lietuvių kalbos gramatikos vingrybių. Jei studijuoji socialinius ar humanitarinius mokslus (na, neskaitant apskaitos ir panašių dalykų), tau reiks atsikąsti matematikos. Lietuvos švietimo sistema tai vadina „bendraisiais dalykais“, nors realybėje tai galima vadinti „mokykis metais ilgiau, kad aukštoji mokykla gautų daugiau pajamų iš tavo krepšelio“.
Tau teks eiti į paskaitas, kuriose realiai viskas, ką matysi, bus tai, kaip dėstytojas skaito skaidrėse esantį tekstą ir nieko daugiau nekomentuoja. Antrame kurse jau greičiausiai galėsi rinktis pasirenkamuosius dalykus, tačiau jei nesusirinks grupė, aukštoji mokykla ramia sąžine tau pasiūlys rinktis kitą, kuris sulaukė didelio populiarumo.
Nepamiršk, kad po pusę metų teks mokytis keleto dalykų, kurie yra skirti ne tavo specialybės žinioms tobulinti, bet tam, kad dėstytojams būtų lengviau taisyti tavo diplominį ir kursinius darbus. Na, o jei tau mokytis nesiseks, nesijaudink, dėstytojas ramiai paims kyšį ir dar įrašys didesnį pažymį nei tam, kuris visą semestrą uoliai mokėsi. Nenuliūsk, tikrai ne visi dėstytojai tokie: yra tikrų savo sričių profesionalų, kurių paskaitose jausiesi kaip žuvis vandenyje, kurie ne tik papasakos, ką žino, bet ir išmokys tave.
Būtų gražu, jei visi dėstytojai būtų motyvuoti ir dirbtų savo darbą taip kaip pridera? Tačiau pirmiausia pagalvok, dėl ko tu įstojai į aukštąją mokyklą. Dažnas abiturientas iškart po mokyklos baigimo stoja dėl to, kad įstotų, nes neprestižas nesimokyti. O kai renkasi, kur stoti, dažnai pasirenka pagal tai, kur stoja Jonas su Petru.
Yra ta dalis žmonių, kurie stoja, nes nori studijuoti vieną ar kitą dalyką, tad jei neapsisprendei, ko nori iš gyvenimo, geriau palauk metus ar dvejus. Ir atmink – šansas nemokamai mokytis būna tik kartą gyvenime, neiššvaistyk jo, nes jei būsi pats nemotyvuotas, dėstytojai taip pat taps nemotyvuoti, nesutarsi su grupės draugais ir ilgainiui palūši, taip ir nesupratęs, kodėl baigei šią specialybę, jei išvis ją baigsi.
Lietuvos švietimo sistema dar iki praveriant universiteto ar kolegijos duris jau yra bėda, tačiau pravėrus jas smengi kaip į bedugnę. Valstybė, atrodytų, finansuoja studijų vietas ne pagal aktualumą, bet pagal populiarumą. Pernai Kauno technologijos universiteto rektorius Petras Baršauskas Vyriausybės posėdyje, kuriame buvo tvirtinamos valstybės finansuojamos vietos, pareiškė, kad finansavimas skirstomas neskaidriai. Ir nenuostabu, kai ministrai gali sau leisti stumdyti studentų krepšelius į kairę ir į dešinę.
Negana to, man labai smalsu sužinoti, kaip valstybėje, kurioje klesti privatus verslas, Vyriausybė numato, kiek tam verslui reikės darbuotojų. Šioje vietoje prieiname prie to, kad tu, studente, esi valstybės įrankis jos planams įgyvendinti. Tai reiškia, kad valstybės finansuojamos vietos nebus paskirstytos pagal individualius moksleivių poreikius ar bent pagal egzaminų rezultatus. Ir to pasekmė – didžioji dalis tavo grupiokų mokysis tik „dėl diplomo“, o ne dėl kompetencijos ir žinių. Labai gerbiu studijų programas, kurios reikalauja stojamojo egzamino, kurios testuoja tavo žinias ir motyvaciją. Lietuvoje tokių, deja, nedaug.
Jeigu šiandien galėčiau būti švietimo ministras ar bent patarėjas, siūlyčiau tokį sprendimą: pirmiausia valstybės finansuojamos vietos turėtų būti dalinamos pagal aukštajai mokyklai pateiktus prašymus. Kiekvieno stojančiojo turėtų laukti psichologinis ir žinių patikrinimo stojamasis egzaminas.
Kiek vienai studijų krypčiai skirti finansuojamų vietų, turi nuspręsti ne Vyriausybė ir rektoriai, bet jos populiarumas pagal pateiktų prašymų skaičių. Tai reiškia, kad nei studentai, nei Vyriausybė nežinotų, kas bus finansuojama, iki tol, kol baigsis pirmasis priėmimo etapas. Taip būtų geriausia užtikrinti realių, motyvuotų specialistų gausą vienoje specialybėje ir panaikinti tas, į kurias stojama tik dėl to, kad niekur kitur įstoti nepavyko.
Pagal specialistų rekomendacijas išsiaiškinčiau, kokius realius dalykus turi išmokti studentas, norėdamas tapti atitinkamos srities profesionalu, ir pagal tai trumpinčiau studijų trukmę atsisakant nereikalingų dalykų. Taip sumažėtų tiek studentų, tiek dėstytojų, tai nulemtų realių motyvuotų specialistų ugdymą ir tai atliktų tik darbo rinkoje išsilaikę, pasitempę dėstytojai.
Diplomas nėra popierius, kuris suteikia tau pridėtinės vertės. Retas privatus darbdavys tavęs jo paprašys. Tai – tavo asmeninės savybės ir gebėjimas prisitaikyti, bėgti į priekį ir išlikti, kurios padės tau gyvenime. Diplomas – žinių ir kompetencijos įrodymas. Tačiau šiais nusirašinėjimo ir dėstytojų papirkinėjimo laikais jis yra nieko vertas. Laikas keistis!
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
