Vaikinas, kuriam nerūpi pinigai: „Galima gyventi ir pas tėvus“

Sveiki visi. Esu jaunas žmogus, turintis savo gyvenimišką filosofiją. Ši filosofija neatsirado per dieną – tai nuo vaikystės kauptos ir dėliotos gyvenimiškos patirties bei visuomenės reiškinių stebėjimo rezultatas. Ir, ko gero, ji ne visai atitinka šiais laikais paplitusią „mainstreaminę„ kryptį.

Autorius teigia, jog sekso ir pinigų žmonėms nereikia tiek, kiek jie mano.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Autorius teigia, jog sekso ir pinigų žmonėms nereikia tiek, kiek jie mano.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Mr. Žaibas

Feb 15, 2015, 11:07 PM, atnaujinta Jan 13, 2018, 2:43 AM

Rašau todėl, kad noriu pasidalyti savo mintimis – gal kam nors jos padės pakeisti požiūrį į beprasmiškai sureikšmintus dalykus mūsų visuomenėje bei gyventi labiau atsipalaidavus, nesukant galvos dėl to, dėl ko neverta sukti, kad paskui nepradėtų sukti vidurių.

Savo filosofiją taip ir pavadinčiau – „atsipalaidavusio žmogaus filosofija“.

Esu įsitikinęs, kad šiuolaikinėje mūsų visuomenėje įsigalėjo trys pagrindinės ydos, kurios neleidžia atsipalaiduoti ir gyventi laisvai, natūraliai, dėl nieko nesukant galvos. Tai trys poreikiai, kurie dažniausiai yra dirbtinai sureikšminti:

1. Dirbtinai sureikšmintas materializmas.

2. Dirbtinai sureikšmintas seksualumas.

3. Dirbtinai sureikšmintas statusas visuomenėje (pirmieji du poreikiai, t. y. materializmas ir seksualumas, tarnauja trečiajam poreikiui patenkinti).

Visi šie dalykai, mano nuomone, absoliučiai nėra tokie svarbūs, kokiais juos dabar madinga laikyti. Bet kad ir kaip būtų gaila, daugybė aplinkinių žmonių paskęsta pinigų, seksualumo ir statuso kulte, vaikosi tų beprasmiškų „idealų“ ir taip praranda galimybę gyventi tikrą gyvenimą, džiaugtis kasdienybe ir dėl nieko nesukti sau galvos – žodžiu, būti atsipalaidavusiam žmogui!

Esu įsitikinęs, kad būti geram žmogui  kur kas svarbiau, nei būti turtingam, turėti daug seksualinių partnerių ar turėti aukštą statusą visuomenėje. Kodėl šiais laikais daug kalbama apie pinigus, seksualumą ir pasiekimus, bet beveik nekalbama apie tai, kaip tapti geru žmogumi? Atsipalaiduokime, gerbiamieji!

Pradėti reikia nuo materializmo.

Mano kuklia nuomone, kai žmogus vaikosi materialinės gerovės ir didelių pinigų, tai jam atneša daugiau problemų nei naudos. Pavyzdžiui, žmogui aplinka nuo mažens įkala į galvą, kad reikia tiek ir tiek uždirbti, turėti automobilį, butą, namą, važinėti į tam tikras šalis „kultūringai“ pailsėti, eiti į tam tikras parduotuves „madingai“ apsipirkti, turėti namie tam tikrų šustrumą įrodančių daiktų.

Juos reikia parodyti svečiams kaip savo statuso patvirtinimą, kad jie paskui pavydėtų ir laikytų tave labai daug pasiekusiu ir žiauriai kietu. Nes kai daug visko turi, tai iš karto tavo statusas padidėja keliais ar net keliolika centimetrų.

Ir toks žmogus gyvens taip, kaip jam įkalta į galvą: neturės ramybės, lėks, skubės, stengsis kuo daugiau uždirbti ir kuo daugiau išleisti, ims paskolas, kad nusipirktų automobilį (nors galbūt viešuoju transportu važinėti jam būtų gerokai patogiau), gadins nervus ir sveikatą, siekdamas bet kokia kaina turėti namą užmiestyje (nors gal nuomojame bute gyventi paprasčiau ir netgi jaukiau).

Ar tikrai jam viso to reikia?

Kas blogiausia – toks žmogus per savo rūpesčius ir nuolatinius „rimtus siekius“ nematys gyvenimo. Ar yra tokių materialių poreikių kamuojamam žmogui kada pasidžiaugti, kad jis apskritai šiandien gyvas ir sveikas, matyti aplink save mažus kasdieniškus dalykus ir džiaugtis jais? Kažin.

Kaipgi džiaugsiesi, kad susitikai seniai matytą draugą, jeigu dar neturi nuosavo namo ir negali tam pačiam draugui juo pasigirti? Taigi gėda baisiausia! O kaip galima būti linksmam dėl to, kad katinas šiandien toks juokingas, parėjo namo visas sulytas, šlapiu kailiuku? Taigi tik vaikams dėl to būna linksma!

Kaip elgtųsi atsipalaidavęs žmogus?

Atsipalaidavusiam žmogui nereikia, kad kas nors iš šalies patvirtintų jo vertę pagal tai, ką jis turi ir kiek jis gyvenime yra pasiekęs – kokią karjerą padarė, kiek uždirba, kokiu automobiliu važinėja, kokiame bute ar name gyvena.

Atsipalaidavęs žmogus gali dirbti apsaugos darbuotoju ar krovėju, nesiekti jokios karjeros, važinėti troleibusais ir traukiniais, vaikščioti pėsčiomis (labai sveika, beje!), gyvenamąjį plotą nuomotis ar gyventi pas tėvus (kas absoliučiai nereiškia sėdėjimo ant sprando, jeigu žmogus dirba ir dalijasi su tėvais buities išlaidomis), naudotis senu nutrintu mobiliuoju telefonu.

Nes toks žmogus ir taip jaučia savo vertę, jis ir be jokio patvirtinimo iš šalies žino, kad yra žmogus, asmenybė, vienetinio pavyzdžio Dievo kūrinys, ir jam nereikia kažkokių daiktų ar įvertinimų iš šalies, kad „pasididintų savo pasididžiavimą“.

Jis geriau nueis pėsčiomis vasarą prie ežero (vienas, su draugais ar su savo vaikais), pasimaudys, pasivolios saulėje, pabendraus su žmonėmis, pasijuoks ir nesuks sau galvos, kad kažko neturi ar jam ko nors reikia arba kad „jo statusas per trumpas“, nes jis kažko nenusipirko.

Materialūs poreikiai turi tokią savybę – kuo daugiau turi, tuo daugiau nori! Nusiperki seną automobilį – paskui jau norisi pakeisti į naujesnį, turi butą – nori namo, nuvažiavai į Palangą – paskui jau reikia į Turkiją ir t. t. Tai lenktynės, kurių neįmanoma laimėti, nes visada atsiras tų, kurie turi daugiau už tave arba kurių turimi materialūs daiktai yra brangesni ir naujesni, labiau blizgantys.

Tai gal geriau ir nepradėti lenktyniauti? Gal geriau atsipalaidavus paskaityti knygą, kuo nors pasidomėti, pabendrauti su draugais (paprastai, be pasimatavimo savo statusais), atsipalaidavus išeiti pasivaikščioti ir tiesiog pasidžiaugti, kad gyveni šiame gražiame pasaulyje, kad jau greitai pavasaris, kad aplinkui daug įdomių žmonių, kad tavo katinas toks mielas ir išdykęs?

Panašiai yra ir su seksu – jis taip pat šiais laikais tapo statuso rodikliu.

Ko gero, dauguma tikrai sutiks – išreklamuotas lytinio santykiavimo poreikis yra dirbtinai išpūstas, perlenktas ir kartais darosi tikrai juokingas. „Patenkink jį, patenkink ją, padaryk tai naujai, pasididink, susimažink, būk sexy...„ 

Lytinis potraukis šiais laikais yra tapęs ne giminės pratęsimo priemone (kuo buvo šimtus bei tūkstančius metų), bet tiesiog būdu „pajausti kaifą„ ir, kas dar svarbiau, savo statuso visuomenėje įtvirtinimo priemone.

Neturėjai sekso? Per mažai juo užsiimi? Labai tikėtina, kad greitai gali pradėti save laikyti lochu. O komplekso atsiradimo mechanizmas yra labai paprastas.

Tarkim, koks nors jaunas žmogus nuolat girdi, kad seksas yra labai svarbu, kad be jo nėra gyvenimo, kad „visi jau tai darė, tik tu ne“, kad kažkoks ten „super duper žvaigždžius ir mūsų visų dievukas “keičia partneres dažniau nei kojines“, kad kažkokia neeilinė žvaigždė skalpeliu pakoregavo savo formas ir dabar neatsigina gerbėjų...

Prisiklausę tokių nesąmonių, tą patį sapalioja didelė dalis aplinkinių (ir, aišku, dažniausiai meluoja) – va, aš turėjau sekso tokio ir anokio, turėjau partnerių tokių ir anokių, aš turiu nerealiai daug patirties (verta atkreipti dėmesį, kad dažnai ta „patirtis“ – tai tik vėpsojimas į pornografines svetaines gūdžiais žiemos vakarais) , esu nuolat apspistas/apspista merginų/vaikinų dėmesio ir t. t.

Tokioje aplinkoje kokiam nors jaunam žmogui gali išsivystyti kompleksas – tai kaip čia dabar, visi tai daro, o aš dar ne? Arba gal per retai, per mažai, va, jau visus metus kaip nebe...

Ir tada prasideda. Ir ėjimas pas prostitutes, ir vyresnių damų ieškojimas, norint įgauti patirties, dažnai netgi visokios lytiškai plintančios ligos... Ir visa tai dėl ko? Tik tam, kad sau ir kitiems įrodytum, koks esi cool?

Metas mesti į šiukšlyną visus šituos kompleksus ir nutraukti grandines! Lytinis potraukis – tai tik paprastas, elementarus biologinis poreikis, kuris gamtoje atsirado dėl to, kad būtų išsaugotas rūšies tęstinumas. Paprastas biologinis dalykas, kaip pavalgyti, nueiti į WC ar pamiegoti – nieko daugiau.

Tai absoliučiai ne tas dalykas, kurį reikėtų sudievinti ar paversti gyvenimo centru (kas šiais laikais labai dažnai yra daroma). Jokio „statuso visuomenėje“ ar „žmogiškosios vertės“ asmens turimas lytinių santykių dažnumas (ar jų neturėjimas) neparodo. Absoliučiai, tai visai nesvarbu!

Kodėl žmogus, kuris pusę metų nevalgė kebabų, nė kiek nesigėdija apie tai prisipažinti, bet jeigu pusę metų neturėjai sekso – tai jau iš karto „lochas, kvailys, tau nestovi, tu baisi kaip mano gyvenimas“ ir panašios nesąmonės? Tai dar vienas pavyzdys, kaip dirbtinai sureikšminti poreikiai paveikia žmonių mąstymą.

Ar ne laikas būtų atsipalaiduoti ir į viską žiūrėti paprastai ir natūraliai? Tarkim, studentui 20 metų, jis niekada to nedarė, arba moteriškė jau 15 metų viena augina vaikus ir jokio partnerio neturi (ir neieško), arba koks nors 25 metų amžiaus žmogus kelis metus neranda antros pusės, tai ir sekso neturi.

Na ir tegul neturi! Kam žmonėms kalti į galvą kažkokį kompleksą? Tuo labiau kad čia yra toks dalykas, kuriam nereikia nei talento, nei išskirtinių sugebėjimų, nei neįprastų gabumų – kiekvienas panorėjęs gali tai atlikti (su kuo, labai ieškant, visada atsiras), netgi gyvūnai tai moka.

Gal dar pradėkime skirstyti žmones į lochus ir krūtus pagal tai, kiek jie suvalgo kebabų per savaitę? Daug suvalgai – super, tu „prie chebros“. Mažai valgai – reikia su gailesčiu paklausti: „O kodėl taip, kaipgi čia dabar atsitiko?“ Arba pasijuokti: „Nu ir lochas/kvailė!“. Kodėl su kebabais tai netinka, o su seksu tinka?

Atsipalaidavęs žmogus niekada nesuks sau galvos dėl tokių nesąmonių! Jis tik pasijuoks iš tokios masinės psichozės.

Dirbtinai sureikšmintus materialinius ir seksualinius poreikius ir iš jų išplaukiantį „savo statuso pasikasymą“ galima palyginti su kokia nors išgalvota džiunglių gentimi, kurioje „lygis“ yra nužudyti kuo daugiau krokodilų ir vėrinius iš jų dantų kabinti sau ant kaklo.

Tarkim, žmogus nenužudė nė vieno krokodilo – gal nepasisekė, o gal tiesiog per daug ir nesistengė, o gal net ir nenorėjo. Ir iš karto prasideda: tai kaip čia taip buvo? Kodėl jis toks lievas? Tai gal jis tinginys? Tai gal jis nenormalus? Kaip galima nenorėti nužudyti kuo daugiau krokodilų ir pasikabinti ant kaklo kuo daugiau karolių?

Ir svarbiausia – mums, esantiems už tų išgalvotų džiunglių ribų,  tos lenktynės atrodo absoliučiai juokingos ir kvailos – na, koks skirtumas ar nužudei nors vieną krokodilą, ar ne? Bet tos išgalvotos džiunglių visuomenės nariams visa tai atrodo baisiai rimta ir aktualu.

O dabar pagalvokite, ar su pinigais ir lytiniu santykiavimu mūsų visuomenėje yra ne tas pats?

Taigi išsakiau jums savo nuomonę, savo gyvenimišką filosofiją. Kaip tikintis žmogus, katalikas, net neabejoju, kad krikščioniškas biblinis siūlymas gyventi pusiau asketišką gyvenimą iš tikrųjų yra nekvailas ir teisingas, neišlaužtas iš piršto.

Gal kažkada tuo ir netikėjau, bet kuo toliau, tuo labiau (įgaudamas vis daugiau gyvenimiškos patirties) įsitikinu, kad pinigų, tarpukojo ir „kietumo“ kultas, šiuo metu plačiai išsikerojęs visuomenėje, – tai informacinės šiukšlės, kurios okupuoja mąstymą ir trukdo džiaugtis tikru, nesuvaidintu ir natūraliu gyvenimu, paprastais dalykais.

Gali būti, kad žmonės tai suprato jau prieš tūkstančius metų ir ne veltui turtų bei malonumų vaikymąsi laikė nuodėme. Gali būti.

Aišku, kiekvienas pats renkasi, kaip gyventi. Sėkmės visiems atrandant savo gyvenimo kelią. Kokį kiekvienas iš mūsų pasirinksime, tokį ir turėsime.

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.