Aš irgi esu patenkintas jų darbu, tačiau likau nesupratęs biurokratų, kurie kuria taisykles, logikos.
Eidamas gatve pastebėjau šalia apleisto pastato gulinčias kelias dideles statines su užrašais apie jose esančias chemines medžiagas. Statinės buvo atidarytos, bet pilnos. Matyti, kad guli ne pirmą dieną. Nežinia, pavojingos ar ne. Bet, mano supratimu, tokios medžiagos neturėtų laisvai gulėti.
Norint, kad tarnybos patikrintų, ar šios medžiagos nėra pavojingos aplinkiniams, man nieko kito negalima daryti, tik skambinti bendruoju pagalbos telefonu (BPC) 112.
Atsiliepusiam operatoriui paaiškinau situaciją, kad nesu tikras, ar tos statinės pavojingos. Galiu šią akimirką atsiųsti jų nuotraukas, likusias etiketes ir tegu sprendžia, ką daryti, o gal persiunčia specialistams. Arba aš pats galiu jiems nusiųsti. BPC tokiomis priemonėmis naudotis negali, bet prižadėjo, kad atsiųs pareigūnus.
Ir tikrai. Po keletos minučių privažiuoja policijos patrulis pažiūrėti ir įvertinti cheminę situaciją. Natūralu, kad jie nelabai ką supranta ir nusprendžia kviesti gelbėtojus. Po kurio laiko su švyturėliais atvažiuoja arčiausiai esanti gelbėtojų komanda. Ji kurį laiką apžiūrinėja statines ir galų gale nusprendžia kviesti gelbėtojus, kurių specializacija – cheminių avarijų likvidavimas. Šie atvyksta, kaip parašyta taisyklėse – dviem automobiliais ir su švyturėliais.
Specialistai yra specialistai. Greitai nustato, kad medžiaga nėra pavojinga, dėl visa pikta patikrina savo aparatais, ar nėra kokios taršos, aptveria teritoriją, ir darbas baigtas.
Profesionalai savo darbą padarė per keliolika minučių. Visas veiksmas truko – dvi valandas. Jo metu buvo policijos ekipažas ir į įvyko vietą atvažiavę 3 gelbėtojų automobiliai su pilnais ekipažais žmonių.
Klausimas labai paprastas. Kodėl dėl tokio paprasto įvykio tokios sudėtingos procedūros? Taip, viskas buvo daroma pagal numatytas taisykles. Tačiau ar nebūtų užtekę iškart paskambinti specialistams, kurie atvažiuotų lengvuoju automobiliu su savo aparatais, ir nereiktų siųsti trijų gelbėtojų sunkvežimių.
Kitas klausimas – kaip eilinis policijos patrulis gali įvertinti cheminių medžiagų pavojų? Kam reikia siųsti eilinius gelbėtojus, nors yra specializuota komanda?
Kai kurie atsakys, kad būtina siųsti visas įmanomas pajėgas, jeigu įvykis rimtas – brangi kiekviena minutė. Sutinku, tačiau jeigu čia būtų buvusi tikrai pavojinga medžiaga, specialistai būtų atvažiavę lygiai taip pat – po pusantros valandos. Tol, kol prasisuktų visas skambučių ratas.
Šis įvykis nutiko Vilniaus centre ir truko dvi valandas. O kiek pajėgų, išteklių ir svarbiausia laiko būtų išeikvota, jeigu tos statinės būtų gulėjusios išmestos klaidžiame miške? Arba kodėl sudužus gyvsidabrio termometrui važiuoja 2 sunkiasvoriai cheminių incidentų likvidavimo automobiliai, nors realiai tokio tipo incidentui likviduoti užtenka tų pačių kelių specialistų su lengvuoju automobiliu? O jeigu jau jie nesusitvarkytų su situacija, kviestų pastiprinimą.
Šio pasipiktinimo reziumė: kodėl nėra paprasto pirminio reagavimo ekipažo tokio tipo iškvietimams? Toks ekipažas aprašytąjį incidentą būtų išsprendęs per tas pačias 15 minučių ir sutaupęs valstybei šimtus litų. O tokių incidentų (dažnai ir melagingų) vyksta ne viena dešimtis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
