Mano manymu, paaugliai neišbando visų sričių. Atrodo, jog patinka tas dalykas, anas, bet tai netampa hobiu. Meta arba griebiasi tos veiklos, kuri labiau patinka. Toliau kas? Mokslai, teorijos „kalimas“...
Ir štai ateina laikas, kai tenka stoti į universitetą. „O ką mokytis? O kas patinka? Nežinau. Ai, stosiu bet kur, kad tik aukštąjį išsilavinimą turėčiau. Vėliau dirbsiu bet ką, bet ten, kur reikia aukštojo išsilavinimo“, – taip mąsto dauguma jaunų žmonių. Toks mąstymas prilygsta katastrofai.
Tie, kurie studijuoja tai, kas prie širdies, vėliau tampa gerais specialistais ir išvyksta į užsienį, mat turi aukštą savivertę ir jokiu būdu nedirbs už niekingai mažą užmokestį. Būna, kad kai kurie pasilieka čia, Lietuvoje, ir dirbdami savo mėgstamą darbą toliau plečia akiratį bei gilina žinias. Tokie darbuotojai yra patys geriausi specialistai ir tinkamai dirba savo darbą.
O tie, kurie baigė mokslus dėl „popieriuko“, tai taip ir dirba – atsainiai be jokios atsakomybės ir domėjimosi savo sritimi.
Pavyzdžiui, kai teko atlikti praktiką vienuose vaikų globos namuose, atėjo studentės iš universiteto, pamėtė kamuoliuką, pakalbino mažylį ir nuėjo atsisėsti. Pliurpė tarpusavyje. Nei domėjosi darbo metodika, nei bendravo su vaikais. Net nepaklausė auklėtojų, koks vaikų požiūris į tam tikrus dalykus, ką jie mėgsta, kas jiems įdomu.
Jei žmogus studijuoja ir nesigilina į tam tikrus aspektus socialinio darbo srityje, jis dirba dėl valandų, o ne tam, kad dirbtų.
Sanatorinėje mokykloje dirbęs psichiatras, aišku, ilgai ten nedirbo. Kodėl? Todėl, kad neatliko savo pareigos – pranešti mokyklos vadovybei tai, kas ten vyko. Psichiatras, dirbantis su vaikais, nesuvokė, jog reikia spręsti problemą, o ne savyje kaip kunigėliui laikyti kitų nuodėmes! Štai koks žmogaus požiūris į darbą, o juolab – į vaiką! „Nenorėjau pakenkti vaikams“ – šiaip ne taip išlemeno specialistas. Tegul nejuokina manęs ir visos tautos.
Išvada: mes atsakomybę prisiimame arba pradedame jos vengti tada, kai renkamės profesiją. O jeigu jos vengiame, netobulėjame nei kaip žmonės, nei kaip savo srities specialistai.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
