Beje, ar pastebėjote, kad ant sukčių meškerės dažniausiai užkimba ne seneliai, o senelės? Ar susimąstėte kodėl? Aš mąsčiau ir, manau, radau atsakymą. Apie tai truputį vėliau...
Gamta taip surėdyta, kad visi gyvi padarai turi labai panašius instinktus. Išskyrus žmogų... Tikriausiai įdomu, kokie tai instinktai? Aš juos vadinu „tėvai iki tam tikro laiko“ arba „tėvai per amžius“. Nors galbūt reikėtų sakyti „mama per amžius“.
Gamtoje visi intelektu apdovanoti padarai rūpinasi savo atžalomis tol, kol jiems reikia pagalbos. Atėjus laikui, kai jų vaikas (suaugęs, sustiprėjęs) būna paruoštas savarankiškam gyvenimui, tiesiog jį atstumia. Pastarajam nebelieka nieko kito, kaip tik pradėti rūpintis pačiam savimi. Nėra kito pasirinkimo.
Deja, žmonėms viskas kitaip. Mamos, kurios užsižaidžia mamų žaidimą, tiesiogine prasme padaro savo vaiką neįgalų ir negana to pačios save įstumia į pavojingą situaciją.
Kokią? Ogi tokią, kad per savo nenormalų instinktą (mama per amžius) yra labiau pažeidžiamos, visiškai logiškai nemąstančios. Jei tokioms paskambina sukčius ir pasako „mama, man bėda, man bėga iš piršto kraujas“, jos pasiryžusios padaryti bet ką, kad tik padėtų savo „vaikeliui“, kuriam jau gal koks penkiasdešimt metų sukako.
Jos visiškai neturi loginio mąstymo, joms netgi nėra svarbu, kad jų „vaiko“ balsas visai nepanašus į tikrąjį. Užtenka išgirsti „mama, man bėda“.
To pakanka, kad mama pažadintų savyje žvėrį. Kai ji tokios būsenos, jos nesustabdys niekas. Nei banko darbuotojai, kurie bando padėti, supratę, kokiu tikslu yra imami pinigai, nei policininkai, kurie, iškviesti banko darbuotojų, bando padėti supermamai.
Yra net ir tokių mamų rūšių, kurios niekada realiai nėra buvusios mamomis. Tie, kas sekate naujienas, tikriausiai esate girdėję tuos kelis atsitikimus, kai senutė atidavė pinigus savo anūkui ar vaikui, kai šis papuolė į bėdą, ir tik vėliau atsitokėjo, kad ji buvo bevaikė.
Tokia ta mūsų homo sapiens prigimtis. Tiksliau, pasikartosiu, mamų prigimtis.
Vyrams toli iki moterų išmintingumo. Mes neturime perdėtų tėviškų instinktų. Gal todėl labai dažnai sukčiavimo atveju moteris nepasakoja vyrui, kad sūnus papuolė į bėdą ir reikalą tvarko viena. Pamanyk, dar sutrukdys senas krienas vaiką iš bėdos ištraukti. Tik supratusios, kad suklydo, bėda puola dalintis ir su vyru.
Tikriausiai ne be reikalo Lietuvos vyrai trumpiau gyvena už moteris. Mes bėdas linkę spręsti patys. O moterys savo bėdas dalinasi su mumis. Ryškus perteklius ant mūsų pečių.
„Mamų per amžius“ bruožą perpratau jau gana senai, kartą netgi išbandžiau savo jėgas su tikru sukčiumi. Prieš kelis metus jau buvo publikuotas mano pokalbis su tikru sukčiumi. Apsimečiau tipine kvaila bobute, kuri viską padarytų dėl savo vaiko. Vaiko, kuris turėtų būti jau nebe vaikas, o tik sūnus.
Įrodžiau sau, kad tikrai puikiai moku apsimesti „mama per amžius“. Įtikinau sukčių, kad esu tikra „mama per amžius“, kuri padarys viską dėl savo vaiko Remigučio. Kol vedžiojau už nosies telefoninį sukčių, bandžiau informuoti ir mūsų angelus sargus, kad turiu jauką, kuris privilios grobuonį į spąstus. Aiškinau, kad sukčiai jau pasiduoda mano spaudimui ir nedaug liko, kad įtikinčiau juos ar jų sėbrus atvykti į sutartą vietą pasiimti pinigų Remigučio žalai atlyginti. Deja, policijai tai nebuvo įdomu, tad toliau su sukčiais bendravau tiktai iš sportinio intereso. Tiesiog pasilinksminau.
Skelbdamas verdiktą šia tema, norėčiau pasakyti, kad kiekvienam gyvenimo tarpsniui yra skirtas laikas ir ribos. Jei laiku nenustojote būti mama ar tėvu, jūs tiesiog gadinate gyvenimą ne tik sau, bet ir savo palikuoniui.
Garantuoju, kad nepirmautume ES skyrybų skaičiumi, jei nebūtų tiek „mamų per amžius“, kurios net užaugusiam vaikui ir jo antrai pusei reguliuoja, kaip gyventi ir ką daryti. Garantuoju, kad nepirmautume ES ar netgi visame pasaulyje, skaičiuodami sukčiavimo atvejus.
Mielos „mamos per amžius“, pasitarkite su vyrais prieš priimdamos bet kokius sprendimus. Mylėkite ir atiduokite visą save savo vaikams tol, kol jie yra vaikai. Atminkite, kad užaugęs vaikas nebėra vaikas! Užaugęs jis gali būti sūnumi ar dukra, bet nebe vaiku! Jeigu linkite jam gero, leiskite eiti gyvenimo keliu pačiam. Leiskite pačiam spręsti problemas ir tobulėti.
Padėdami savo suaugusiems vaikams, darote juos neįgalius, nes jie nebemoka patys savarankiškai spręsti problemų. Kas biškį ir prašo jūsų pagalbos. Taip neturi būti! Jei suaugęs žmogus toliau prašo tėvų pagalbos, problema aiški – ne laiku sustojote (ar visai nesustojote) būti mama. O ne laiku sustojus, jau žinote pasekmes.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
