O vaikai yra be kaukių. Veidai tiesiog rėkia: „Aš noriu meilės.“ Meilės, o ne daiktų. Paskutinėje vietoje yra tai, ką atvežei. Svarbiausia, kad atvažiavai.
Onkologinėje ligoninėje pirmą kartą atsidūriau tada, kai prieš Kalėdas mane ir kitus „Nekviestos meilės“ aktorius pakvietė pabendrauti su sergančiais vaikais. Vaikščiojome po palatas, mojavome, stengėmės atrodyti labai „faini“. Dabar suprantu, kaip nenatūraliai atrodė toks teatrinis mūsų linksmumas. Reikėjo elgtis daug paprasčiau. Praėjo metai, ir man vėl paskambino tokius renginius organizuojantis Vytautas Anušauskas. Pakvietė įteikti vaikams Kalėdų dovanas ir dar paminėjo, kad nebus jokių žurnalistų. Tai man patiko, nes nemėgau per televiziją transliuojamų paramos akcijų.
Į ligoninę nuvykome su būreliu bendraminčių.Tačiau kai su pilnais dovanų maišais nusigavome pas vaikus, išgirdome: „Šiandien – karantinas!“ Ką daryti? Tada du iš mūsų pažadėjo įleisti į žaidimų kambarį, kad perduotume dovanas.
Anksčiau ruošėmės susitikimui su daugybe vaikų ir jų mamų. Dabar žaidimų kambaryje sėdėjo tik viena mergaitė. Pasisveikinom. Negalvodama pasakiau: „Kokie gražūs tavo plaukai.“ Iš tikrųjų man jie pasirodė labai gražūs. O pirmąkart mane matanti mergaitė sako: „Šiaip tai čia perukas.“
Mėginau pajuokauti, o ji žiūri į mane. Staiga pašoko, iškniso iš knygų lentynos „Nekviestos meilės“ diską. Ilgai žiūrėjo į nuotrauką ant viršelio. Į nuotrauką – ir į mane. Tada paklausė: „Čia jūs?“ Tai skambėjo taip, lyg ji negalėtų patikėti, kad taip blogai be makiažo atrodau.
Man pasidarė įdomu. Aplankiau ją dar kartą. Įsivaizdavau, kad nuvešiu jai ką nors skanaus, paskaitysiu pasaką. Toks buvo mano supratimas, kaip geros tetos lanko vaikus.
Pradėjau ją lankyti. Vienąkart atvažiuoju, ir jinai sako: „Tai kur einam?“
Sureagavau: „Niekur, taigi tik atvažiavau aplankyt.“
O ji sako: „Važiuojam į mano išsvajotą „Akropolį“. Mane išleido, aš jau paprašiau.“
Ten ir nuvažiavom. Nusipirkom „popkornų“, ėjom į kiną. Vaikštinėjom po parduotuves, pirkom mergaitiškas grožybes. Ji ėmė tirti ribas, kiek aš leidžiuosi įkalbama pirkti.
Kai pas Kamilę atėjau pirmą kartą, jos palatoje tiesiog ant galvos krito zuikučiai, meškiukai, „Lego“, „Alies“. Ji sėdėjo kaip princesė tarp visų žaidimų. Todėl, kad visi ligoniams neša daiktus. Atneša ir palieka, nes pabūti per sunku.
Dėl to ilgai ji mane tyrė: „Tai kiek tu, teta, pas mane pabūsi?“ Sakydavo: „Nu, žinoma, būdavo čia tokių „ciocių.“
Tas tyrimas vyko mažiausiai pusę metų. Tik paskutiniais gyvenimo metais iš tikrųjų suartėjome. Pasakiau jai: „Aš tavęs nepaliksiu. Žinok tai.“ Džiaugiuosi, kad ji išėjo tuo patikėjusi.
Bet prieš tai visą laiką buvo tyrimas. Susidūrus su tokiais vaikais reikia būti pasiruošus provokacijoms. Tačiau jei pereisi išbandymą, turėsi tikrą draugą ir mokytoją.
Žinau, kaip elgtis su vaikais, pati užauginau sūnų. Tačiau čia susidūriau su nauju reiškiniu, kuris vadinasi „Mergaitė, susirgusi onkologine liga“. Ir dar iš vaikų namų. Kažin ar gali būti liūdnesnė istorija.
Vienintelis būdas padėti – padaryti jos gyvenimą kiek įmanoma džiaugsmingesnį. Taip prasidėjo džiaugsmo ieškojimas šitoj liūdnoj situacijoj.
Kamilė – nepaprasto artistiškumo mergaitė. Skausmai didžiausi, bet vos pagerėjo – iškart maunasi „kablukus“, muzika visu garsu ir šoka. Dar aplink visas palatas įtraukia. Ją visi labai mylėjo. Tas vaikas tryško tokia meile gyvenimui, kad net aplink ją esantys žmonės pasikeisdavo.
Atsidūrusi jos pasaulyje, pamačiau daugybę dalykų. Pamačiau, kas yra onkologijos skyrius, susipažinau su kitais vaikais ir jų motinomis, su jų nepalaužiamu tikėjimu, jog viskas bus tik gerai. Supratau, koks nuostabus yra ligoninės personalas.
Mūsų santykiai padėjo išgryninti daug kitų mano gyvenimo dalykų. Prieš Kamilę buvau viena Monika, susitikusi su ja – visai kita. Tai, kas turėjo atkrist, atkrito, tai, kas turėjo išryškėt – išryškėjo.
Kartu labai daug šviesos ir vilties. Aš pamilau Kamilę. Taip jau yra su meile – tu iš vakaro nežinai, kad rytoj pamilsi. Tai paima ir atsitinka. Tikrąja to žodžio prasme tai buvo mano nekviesta meilė.
Buvo tokių, kurie stebėjosi: „Kodėl jinai? Kodėl pats liūdniausias variantas – ir vaikų namai, ir serganti onkologine liga?“ Buvo tokių, kurie sakė, kad tai mano koks nors projektas. Buvo ir liko draugų, kurie besąlygiškai mane palaikė.
Staiga atsirado viltis – Gdanske dirbantis chirurgas sutiko ją operuoti. Kaip lydintis asmuo važiavo Antazavės vaikų globos namų medicinos seselė. Operacija truko dvylika valandų. Supratau, kad ji gali ir neatsibusti.
Paskambinusi seselė pranešė, kad operacija praėjo sėkmingai. Tada išvažiavau į Gdanską ir aš – Vilniuje nebegalėjau tverti. Radau sulysusią, apraizgytą daugybe vamzdelių. Bet akyse – tas pats didžiulis noras gyventi.
Ją slauganti seselė Janina porą savaičių prasėdėjo prie jos ant fotelio, nes lovos šalia ten nebuvo. Paskui atvyko kita vaikų namų seselė Violeta. Didvyrės moterys.
Nieko nenorėjau, tik būti šalia Kamilės. Man ji tapo kaip dukra. Verkdavau, puldavau gydytojui į atlapus – kaip mama.
Prisimenu fantastišką momentą. Ji manęs paprašė dažų veido kaukei. Sakau: „Kamile, juk tu reanimacijos palatoje.“ „Baika. Pirk vis tiek“, – atsakė.
Išdažiau ją visą kaip tigrą. Galvojau, kad draugiškieji lenkai medikai mane išmes lauk. Tačiau įėjusi sesutė sureagavo: „Kaip gražu!“
Prireikė dar vienos operacijos. Dar šešios valandos. Kai ji atsibudo, patikėjom, kad jei ji tiek išgyveno, tai pergyvens mus visus. Atrodo, stebuklas įvyko. Buvome visi išprotėję iš laimės.
Buvau tiek naivi, kad tikėjau – pasveiko visam laikui. Aš juk aktorė, ne medikė, tikiu gražiausiais dalykais. Plaukučiai ataugo, pilvas pranyko.
Aplankydavau ją vaikų namuose. Gyvenantys ir dirbantys globos namuose man tapo artimais. Vaikų dėmesio, meilės ir saugumo alkis – didžiulis. Vaikai nuolat dėl to varžosi. Ne kartą Kamilė stūmė visus ir sakė: „Dinkit, nes Monika mano.“ Tą minutę galvodavau: „Dieve mano, jeigu čia būčiau ne aš viena, o bent keliais žmonėmis daugiau.“
Vėl viskas iš naujo. Liga atsinaujino. Sužinojome, kad gydymo nebetaikys, išleidžia namo ir viskas yra tik laiko klausimas.
Klausdavau Kamilės: „Saule mano, kur labiau norėtum gyventi – ar su mama, ar vaikų namuose?“ Ji nedvejodama atsakydavo: „Su tavim, Mone.“
Skubėjau išpildyti jos svajonę – paatostogauti kartu. Savaitę gyvenome mūsų šeimos sodyboje. Jau mačiau, kad prasideda skausmai, kurių nenumalšina jokie vaistai. Buvo akimirkų, kai iš skausmo ji net rėkdavo. Tačiau vis tiek transliuodavo savimi: „Aš noriu gyventi, šokti, kurti, būti mylima.“
Vos tik skausmas praėjo: „Monika, kepam picą.“ Kaip ir visi vaikai, ji mėgdavo tai, ko negalima valgyti. Vis prašydavo picos, keptos duonos, vištos, šašlykų, nors tai kenkė jos kepenims. Kovodavau su norais, bet nusileisdavau. Eidavome kepti picos. Iškepus vėl užeidavo skausmas ir ji jau nebenorėdavo valgyti.
Savęs ji negailėjo. Praėjo priepuolis – šoka. Dvi savaites prieš mirtį ji man atskaitė moralą, kad neatsiliepiau į jos skambutį. Juk tuomet ji buvo surežisavusi spektaklį ir suorganizavusi kitus vaikus.
Meldėmės, kad išeitų be kančių. Tą akimirką, kai išėjo, stojo tokia palaiminga tyla, ramybė, šviesa. Gyvenime tokios tylos nesu patyrusi. Tokia tuštumos pilnatvė.
Tai yra man padovanota malonė, skaudi, bet malonė. Ačiū Tau, Kamile.
Monikos Bičiūnaitės rašinys skirtas „Bendraukime“ ir Vytauto Kernagio fondo projektui „Baltas paukštis“ paremti.
Vytauto Kernagio fondui galite skirti 2 procentus pajamų mokesčio, taip pat paaukoti tiesiogiai, pervedant aukas į fondo sąskaitą.VŠĮ „Vytauto Kernagio fondas“
Įmonės kodas: 301675441PVM
Mokėtojo kodas: LT100004518615
Bankas: AB SwedbankA/S nr. LT637300010107392278Adresas: B.Dvariono 15-29, LT-08431 Vilnius.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
