Šauktinių isterija: ne visi vyrai suvokia, ką reikia ginti

Vakar labai aršiai gyniau savo poziciją, diskutuodama su girta mergina apie karą ir šauktinius. Būčiau negynusi, tačiau akivaizdu, kad ji lygiai taip pat mąsto ir būdama blaivi. O šiandien už akių užkliuvo straipsnio antraštė „Dabar pakalbėkim rimtai apie šauktinius. Esminiai klausimai„, todėl atsiverčiau paskaityti. Nuomonė pasirodė kiek blaivesnė, tačiau esminės idėjos labai primena pusgirtės merginos svaičiojimus.

Vakar labai aršiai gyniau savo poziciją, diskutuodama su girta mergina apie karą ir šauktinius. Būčiau negynusi, tačiau akivaizdu, kad ji lygiai taip pat mąsto ir būdama blaivi.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Vakar labai aršiai gyniau savo poziciją, diskutuodama su girta mergina apie karą ir šauktinius. Būčiau negynusi, tačiau akivaizdu, kad ji lygiai taip pat mąsto ir būdama blaivi.<br>„123rf.com“ asociatyvioji nuotr.
Daugiau nuotraukų (1)

Justina

Mar 10, 2015, 11:39 AM, atnaujinta Jan 11, 2018, 1:47 AM

Kalba prasidėjo nuo neišsemiamos temos – kaip blogai Lietuvoje ir kokie siaubingi žmonės lietuviai.

Ar niekada nepagalvojote, kad jūs patys esate tie, kuriuos apkalbate, tie, kuriuos kritikuojate. Lietuviai netolerantiški? Ne, tai jūs netolerantiškas. Lietuviai – susikaustę? Ne, tai jūs susikaustęs. Lietuva – kaimas? Ne, tai jūs kaimas (žodis kaimas šiuo atveju tikrai neturi nieko bendro su tikrąja „kaimo“ žodžio reikšme).

Kaip manote, kas sukelia tokias mintis? Gal patriotiškumo stoka? Atsakymas neteisingas. Patriotiškumo lietuviams tikrai netrūksta, tačiau mes šią sąvoką suprantame ne taip, kaip reikėtų.

Nuo mokyklos mes nuolat girdime daug mūsų Tėvynę liaupsinančių žodžių, mus skatina didžiuotis istorija, esame priversti klausytis niekų, kaip lietuviški arkliai buvo girdomi Juodojoje jūroje, skaitome poeziją, kurioje patriotiškumas – tai meilė mūsų pilims, piliakalniams, medžiams ir ežerams. Manote, kad tokie dalykai skatina patriotiškumą arba jau savaime yra patriotiškumas? Vėl klystate.

Jūs drįstate skųstis gyvenimu Lietuvoje, nors toji Lietuva, kurią turime dabar, yra mūsų tėvų, senelių ir prosenelių kūrinys. Jie buvo Lietuva, o dabar mes esame ji. Kažkodėl šis gražus žodis tapo abstrakcija, kažkuo, kas apipinta kitais skambiais žodžiais: tėvynė, gimtinė, miškai, laisvė, didybė, vienybė, ir su mumis neturi nieko bendro.

Esu įsitikinusi, kad bent kartą buvote tokioje situacijoje, kai kažkas privertė susimąstyti, kas yra laisvė? Kas yra Tėvynė? Ir tikriausiai atsakyme nebuvo žodžio „aš“.   Kuo tai susiję su šauktiniais? Tuo, kad nesuvokiame, jog vyrui negali kilti minčių eiti ar neiti, nes, esant reikalui, jis gins ne tą Lietuvą , kurią suvokiame kaip valdžią, miškų ir ežerų ar dainių kraštą, o tą, kuri reiškia mamą, tėtį, sesę, žmoną.

Vienas iš pagrindinių argumentų, kodėl nereikia šauktinių, pateiktų „rimtame“ straipsnyje – karas beprasmybė, tai kam kariauti. Ne visada viskas priklauso tik nuo mūsų pačių, netikiu, kad Lietuvoje atsirastų bent vienas normalus žmogus, kuris nesuvoktų karo žiaurumo ir beprasmiškumo.

Kitas klausimas: ar jūs bėgtumėt, jei čia pasiliktų jūsų tėvai, seneliai ar mylimoji? Jei čia pasiliktų Lietuva?

Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.

UAB „Lrytas“,
A. Goštauto g. 12A, LT-01108, Vilnius.

Įm. kodas: 300781534
Įregistruota LR įmonių registre, registro tvarkytojas:
Valstybės įmonė Registrų centras

lrytas.lt redakcija news@lrytas.lt
Pranešimai apie techninius nesklandumus pagalba@lrytas.lt

Atsisiųskite mobiliąją lrytas.lt programėlę

Apple App Store Google Play Store

Sekite mus:

Visos teisės saugomos. © 2024 UAB „Lrytas“. Kopijuoti, dauginti, platinti galima tik gavus raštišką UAB „Lrytas“ sutikimą.