Vasarą vienoje įmonėje dirbau laisvai samdoma darbuotoja. Ir kartą su tos įmonės prodiuseriu teko važiuoti darbo reikalais. Taigi, prodiuseris vairuoja, o automobilyje dar važiuojame aš ir jo 5-6 metų sūnus.
Tas sūnus dažnai pas tėvą darbe būdavo ir žaisdavo kompiuterinius žaidimus. Nuolat pliekdavo ir šaudydavo, pliekdavo ir šaudydavo.
Žodžiu, važiuojam, sustojam prie perėjos, ir tas vaikas klausia tėvo:
– Ko tu, tėti, nevažiuoji?
Tėtis jam atsako:
– Per gatvę eina žmonės, turiu praleist.
O tas vaikas sako:
– Taigi važiuok, jie vis tiek turi daug gyvybių.
Pradėjom juoktis, bet vėliau pagalvojau, kad iš tikro visai nejuokinga, kad vaikas taip mąsto. O kas įdomiausia, tėtis tada tik nusijuokė ir nuvažiavo toliau. Ir nieko tam vaikui nesakė.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
