Tą dieną pertraukos metu paskambinau vyrui sužinoti, kokie Liepos kraujo tyrimai, nes buvau paskaitose. Išgirdau atsakymą, kurį man ramiai padiktavo vyras. Jis sakė: „Apžiūros metu gydytoja rado padidėjusias kepenis ir blužnį, kraujo tyrimai buvo labai blogi. Mūsų mažoji labai rimtai susirgo.“
Supratau, kad tai onkologinė liga. Paskambinau dekanei ir pranešiau, jog skubiai išvykstu, ir nežinau, kada grįšiu į paskaitas.
Atvykus į vaikų Santariškių ligoninę – Onkohematologijos skyrių, hematologė V.Daugelavičienė patvirtino, kad tai greičiausiai leukemija, – o tikslią diagnozę sužinosime, kai tik atliks išsamius tyrimus, po keleto dienų. Tą dieną mūsų šeimos gyvenimas skilo į dvi dalis: gyvenimas iki ligos ir sužinojus diagnozę. Akimirksniu pasikeitė viskas, liko namuose mažametė Liepos sesutė Vakarė.
Vyras daug dirbo, nes liko pagrindinis šeimos maitintojas. Mano darbas ir studijos sustojo neribotam laikotarpiui.
Gyvenimas ligoninėje
Ilgai neraudojau, nes visas jėgas reikėjo skirti dukters emocinei būklei, pratinti prie naujų gyvenimo sąlygų, naujos tvarkos. Iki šiol ji nė karto nebuvo gulėjusi ligoninėje ir labai retai sirgdavusi. Gal charakterio savybės lėmė tai, kad mes linksminomės, nors tai, atrodytų, tiesiog neįtikėtina, jog gulint tokiame skyriuje ir sergant ūmia limfoblastine leukemija, tai yra įmanoma. Mes abi esame panašios ne tik išore, bet ir charakteriu. Blogų dienų ir nuotaikų mums beveik nebūna.
Mums yra svetima ir nesuprantama būsena, jog gali dingti nuotaika be jokios priežasties, tiesiog būname savimi, nesistengiame prievarta savęs linksminti, tiesiog tai išeina natūraliai. Abi supratome, kad turime keisti požiūrį į šią situaciją ir priežasties liūdesiui išties nėra. Reikia sveikti, reikia gyventi toliau, kad kitaip dabar jau nebus. Nusprendėme, kad Liepa sveiks ir gyvensime įprastą gyvenimą, tik ligoninėje.
Kai tik leisdavo jėgos ir galėdavome išeiti iš palatos, mudviejų būdavo pilna visur: mes dalyvaudavome visuose linksmuose ligoninės „vakarėliuose“ spektakliuose, kuriuose vaidindavo ir studentai, ir aktoriai; picų kepimo ir kitų gėrybių gamybos procesuose.
Menas mums labai artimas ir nė vienas užsiėmimas nepraeidavo be mūsų dalyvavimo nors ir skaudėdavo, bet pamiršdavome skausmus, nes laukia įdomūs užsiėmimai, entuziastingai kurdavome: įvairius tapybos, keramikos, vilnos ir siuvimo grožybes.
Taip pat puošdavomės pačios, savo rankų darbo veltiniais: prašmatniomis veltomis skrybėlaitėmis, kuriomis Liepa išsiskirdavo iš kitų vaikų, linksmais veltais aulinukais, suknelėmis ir sijonais, žaismingos dekoracijos ir spalvos pakeldavo nuotaiką ne tik dukrelei, bet ir kitiems vaikams, kurie stengdavosi neatsilikti ir taip pat pasipuošti.
Buvome skyriaus puošeivos ir mados diktatorės.
Stebint mus iš šalies ir mudviejų linksmybes, prisijungė ne vienas ir ne du vaikai su mamomis, kurie būdavo uždaro būdo ir neišeidavo net iš palatų. Ne kartą Liepa skatinta gydytojos – eik ir išversk vieną ar kitą vaiką iš lovos, kad skylės nepražiūrėtų lubose. Liepai, tai puikiai pavykdavo padaryti. Kiti palatos gyventojai (jei tokių apsigyvendavo), kurį laiką mus stebėdavo, kartais net keletą dienų, o kartais ir trumpiau, prisijungdavo sakydami – teta, jūs tokia linksma ir Liepa krečia tokias mielas išdaigas, su jumis taip linksma...
Galiausiai pamiršti, kokias ligas mes visi čia gydomės. Liepos „virusas“ Onkohematologijos skyriuje siautėjo ilgai, mes jame pragyvenome beveik pusantrų metų, tik retkarčiais išvykdamos į namus, tik keletui parų pavykdavo sugrįžti. Mažais žingsneliais, lėtai, bet sveikome.
Puikiai nuotaiką praskaidrindavo vienuolė Lilė, su ja turėjome puikių, džiaugsmingų akimirkų ne tik ligoninės aplinkoje. Psichologė Ieva ir žaidimo kambario auklėtoja Živilė taip pat siūlydavo džiugių užsiėmimų.
Dabar, nuvykus į ligoninę, Liepai šis skyrius asocijuojasi su linksmai praleistu gyvenimo laikotarpiu. Jos atmintyje išliko tik geri prisiminimai, nors būta labai sudėtingų komplikacijų, kurias mes sėkmingai įveikėme ir išlikome...
Gimė idėja, pasidalinau ja. Radau bendraminčių, kurie norėjo kažką panašaus sukurti kaip tokią svetainę, pasitarę ir nusprendę, tokios svetainės reikalingumu, pradėjome veikti. Ir 2013 metais atsirado www.onkovaikai.lt Be galo esu dėkinga V.Kernagio labdaros ir paramos fondui, gydytojams, kurie prisidėjo prie šios idėjos įgyvendinimo ir svetainės gyvavimo.
Džiaugiuosi, kad atsiranda ir prisijungia, vis daugiau tėvų, kurie neužsidaro, atvirai bendrauja, dalijasi skaudžia patirtimi. Nežinojimas, „tamsa“ ir blogos emocijos sudaro sąlygas įvairioms blogosioms pasekmėms, trukdo sveikti.
Jūs galite padėti sergantiems vaikams, tokiems kaip Liepa.
Sabinos Ružauskienės rašinys skirtas „Bendraukime“ ir Vytauto Kernagio fondo projektui „Baltas paukštis“ paremti. Paaukotos lėšos bus skirtos onkologinėmis ligomis sergančių vaikų laisvalaikiui organizuoti. Užsiėmimai ligoninėse su profesionaliais menininkais užpildo mažųjų ligoniukų laiką tarp alinamų gydymo procedūrų, palaiko svajones ir viltį išgyti.
Vytauto Kernagio fondui galite skirti 2 procentus pajamų mokesčio, taip pat paaukoti tiesiogiai, pervesdami aukas į fondo sąskaitą.
Įmonės kodas: 301675441PVM
Mokėtojo kodas: LT100004518615
Bankas: AB SwedbankA/S nr. LT637300010107392278
Adresas: B.Dvariono 15-29, LT-08431 Vilnius.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
