Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita; lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów), susikūrusi po Liublino unijos 1569 m. bei sudaryta iš Lenkijos karalystės ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, buvo valstybe, pratęsusia 1385 m. sudarytą Lietuvos ir Lenkijos Krėvos uniją ir gyvavusia iki 1791 m., bei buvusia viena didžiausių tiek pagal dydį, tiek pagal gyventojų skaičių valstybe Europoje.
Labai džiaugiausi, kai „Solidarumas“ (lenkų profesinė sąjunga), atvedė šią šalį į laisvus rinkimus ir demokratinės valstybės kūrimą. Manau, kad didžiąją dalį mūsų šalies gyventojų džiugina ir tai, kad broliškoje (tik bendri mūsų priešai mąsto kitaip, nes vadovaujasi principu „skaldyk ir valdyk“) valstybėje gerai sekasi tvarkyti ekonominius reikalus, bei tai, kad ji – didi valstybė, ginanti krikščioniškas, šeimos bei kitas vertybes visoje Europoje.
Mes turime suprasti, kad mūsų šalys, turinčios tokį ilgą bendrą istorijos kelią, tiesiog privalo būti kartu kaip sesės –visur ir visada palaikančios viena kitą, siekiant teisingų tikslų. Tad jau laikas atsisakyti nereikšmingų ginčų dėl įrašų pasuose ar dvikalbių gatvių pavadinimų.
Būkime geranoriški savo brolių ir sesių lenkų atžvilgiu, nuoširdžiai tikiu, jog tada ir tos šalies vadovai supras, jog niekados nenorėjome būti neteisingi jų tautiečių, gyvenančių Lietuvoje, atžvilgiu, nes tai mūsų visų, čia gyvenančių, šalis, kurios Konstitucija neišskiria nei vienos čia gyvenančios tautos.
Pagaliau supraskime, kad šiuo metu Lietuvos santykiai su Lenkija turi būti patys šilčiausi per visą šių valstybių istoriją ir kad jų neturėtų temdyti nei lenkų tautinės mažumos teisių Lietuvoje, nei lietuvių mažumos Lenkijoje klausimai.
Naudodamos įvairiausius būdus, priešiškos Lietuvai ir Lenkijai jėgos bando ir toliau bandys supriešinti mus net primesdamos ES įstatymus, taikomus tautinėms mažumoms bei tautinėms bendrijoms. Mes, žinoma, galėtume ilgai ir nekonstruktyviai ginčytis dėl šių sąvokų bei tautinių darinių, gyvenančių Lietuvoje ir Lenkijoje. Mūsų kalbos ir diskusijos šiuo klausymu būtų panašios į kurčio ir neregio kalbas, kurių nei viena pusė nesuprastų.
Tad geriau elkimės taip, kaip norėtume, kad ir kita pusė elgtųsi – gerbdami vieni kitus bei gražios draugystės labui nesiveldami į nereikšmingus ginčus, jei tik tai nepažeidžia mūsų konstitucinių nuostatų.
Mūsų valstybių priešai padarys viską, kad tik mes netaptume gerais kaimynais, kurie, esant reikalui, pirmieji ateitų vieni kitiems į pagalbą, o santykiuose nebūtų svarstoma nuostata, jog mūsų teritoriniai bei ekonominiai dydžiai nėra lygiaverčiai. Jai tapus nesvarbia, galėtume būti geru pavyzdžiu senosioms Europos valstybėms, o bendri strategiškai, ekonomiškai ir draugyste pagrįsti darbai leistų laimėti net ten, apie ką dabar net negalvojame.
Mus dar ir dabar turi vienyti ta ilgalaikė istorinė draugystė ir bendra Abiejų Tautų Respublika (Žečpospolita; lenk. Rzeczpospolita Obojga Narodów) bei didingi bendri darbai, atlikti tuo istoriniu laikotarpiu, ir neskaldyti tarpukario kovos dėl Vilniaus krašto. Juk žinome, kad tuo laikotarpiu mūsų valstybių vadovai nebuvo dideli demokratijos puoselėtojai, tad pasakykime vieni kitiems: nesididžiuojame tuo ir taškas.
Turime suprasti, kad Lenkija šiuo metu, yra atsvara dėl gero gyvenimo šiek tiek surambėjusioms senosioms Europos demokratijoms, bei palaikyti ją visur ir visada, jei tik ji gina rytinių Europos valstybių interesus NATO ar ES.
Tikiu, kad mūsų prezidentė Dalia Grybauskaitė bei kiti valstybės vadovai yra toliaregiai, tad nesirems vien tik gerais santykiais, vyraujančiais šiuo metu tarp Lietuvos, kitų Baltijos bei Šiaurės šalių (Švedija, Norvegija ir pan.), bei padarys viską, kad kaimynė Lenkija vėl taptų mūsų pagrindiniu prioritetu tarpvalstybiniuose santykiuose.
Nesuprantama, kai net tolima Švedija turi strateginės partnerystės sutartį su Lenkija, o mes ne. Jeigu pasižiūrėsime į tos šalies investicijų apimtis Lenkijoje, tai pamatysime, kad jų dydžiai yra tiesiog neproporcingi lyginant su Lietuva. Beje, būtent Lenkija, jų akimis, yra viena svarbiausių grandžių užtikrinant Baltijos šalių saugumą.
Nepamirškime, kur gyvename, ir kad esame įsivaizduojamoje, o gal net tikroje Rusijos imperijos įtakos zonoje. Buvęs Lenkijos specialiųjų pajėgų GROM vadas, atsargos generolas majoras Romanas Polko per vieną interviu pareiškė savo nuomonę apie tai, kad narystės Europos Sąjungoje ir NATO pakanka, kad tai atgrasytų potencialų agresorių. Jis teigė, kad tokios kalbos Vladimirui Putinui kelia tik juoką, mat Rusija visais būdais bando tikrinti aljanso vienybę, ieško mūsų silpnybių ir bet kada gali ištraukti tautinių mažumų kortą.
Tikrai vertėtų išsiklausyti ir į šiuos mūsų kaimyninės valstybės generolo žodžius.
Suprantu, kad kai kas galėjo susidaryti nuomonę, kad aš bandau išskirti vienus mūsų kaimynus ir draugus, pabrėždamas jų išskirtinumą. Taip tikrai nėra, nors vargu ar rastume kitą šalį, o tas mane labai džiugina, kurios net 63 proc. apklaustų gyventojų pasisakytų , kad jų šalis – Lenkija agresijos atveju privalo ginti Lietuvą bei kitas Baltijos šalis.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
