Argi ne šaunu, jog kairiųjų pažiūrų apžvalgininkas pripažįsta konservatorių reikšmingumą Lietuvos politiniam gyvenimui?
Taip, jeigu nekreiptume dėmesio į pavyzdžius, kaip yra suvokiamas partijos atsinaujinimas ir kaip, anot autoriaus, turėtų atrodyti Lietuvos konservatoriai.
„Akcentą uždėčiau ant liberalesnio nuosaikaus konservatizmo, kuriame vietos atsirastų ir atvirai, o ne homofobinei politikai, šiuolaikinei šeimos ir partnerystės politikai, abortų ir apvaisinimo politikai, kuriai normas nustatytų ne per galines duris šiandienos konservatorius valdanti Bažnyčia, o moksliniai pasiekimai“ – būtent taip, A. Vinokuro teigimu, turėtų pasireikšti permainos TS-LKD.
Perskaičius šią teksto vietą, natūraliai kyla klausimas: o kas gi yra toji atvira, nehomofobiška ir moderni šeimos politika? Juk neteko girdėti, kad kas nors iš TS-LKD politikų pasisakytų už homoseksualių žmonių diskriminaciją darbo rinkoje, siūlytų kriminalizuoti homoseksualius santykius arba uždrausti skyrybas.
Akivaizdu, jog kalba eina ne apie visiems bendras piliečio teises, ir ko gero net ne apie kokių nors civilinių partnerysčių įteisinimą, o apie visiškai naujos šeimos sampratos įgyvendinimą, veikiausiai apimantį ir tokius dalykus kaip vienalytės santuokos bei leidimas tokioms poroms įsivaikinti.
Ir tai jau nebėra žmogaus teisių klausimas, tai yra esminis civilizacinis pasirinkimas, reiškiantis, ar mums dar yra svarbi tūkstantmečius gyvuojanti vyro ir moters santuoka grindžiama šeima, ar mes jau esame pasiruošę jos sampratą galutinai devalvuoti – šiandien įteisindami vienalytes, o ryt galbūt ir poligamines santuokas (juk šiuolaikiniame pasaulyje neturi būti jokios diskriminacijos!). Gyvename demokratinėje visuomenėje, ir tokia pozicija turi teisę egzistuoti, tik vargu, ar ją priėmusi partija galėtų laikyti save konservatoriais.
Žinoma, galima kalbėti apie skirtingas konservatizmo sroves, tačiau bendriniu požiūriu konservatizmas politikoje suvokiamas būtent kaip tradicijų svarbą akcentuojanti politinė ideologija.
Kaip pavyzdžiai, jog tokie dalykai kaip vienalytės santuokos ar liberali imigracijos politika neprieštarauja konservatyvios politikos principams, įvairiose diskusijose neretai pasitelkiami britų bei švedų konservatorių atvejai. Bet šioje vietoje galima drąsiai kelti klausimą: ar tokios šių partijų nuostatos iš tiesų atitinka šių partijų ideologiją, ar jos tiesiog yra nutolusios nuo savo pamatinių principų?
Be to, kaip savo tekste pastebi ir A. Vinokuras, pastaraisiais metais daugelyje šalių stiprėja Kremliaus remiamos radikalios dešiniosios partijos (ryškiausi pavyzdžiai neabejotinai yra Prancūzijos Nacionalinio fronto bei Jungtinės Karalystės Nepriklausomybės partijos pergalės pernai vykusiuose Europos Parlamento rinkimuose).
Galima daug kalbėti apie prorusišką šių partijų kryptį, tačiau susikūrė ir vis didesnio populiarumo šios partijos sulaukia tikrai ne dėl reiškiamų simpatijų Putino režimui. Augančio jų populiarumo priežastis yra tradicinių centro dešinės partijų nutolimas nuo savo idėjinių principų ir jų negebėjimas reaguoti į visuomenei aktualius klausimus, tokius kaip imigrantų integracijos problemos bei moralinio reliatyvizmo iššūkiai šiandieninei Vakarų visuomenei.
Skaitant A. Vinokuro tekstą, į akis krenta nuolat vartojami ne itin pagarbūs „talibo“ ir panašūs epitetai, skirti Irenai Degutienei ir ją remiantiems partijos politikams. Žinoma, epitetas vartojamas su ironija, tačiau solidžiam apžvalgininkui derėtų reikšti ją kiek subtiliau. Man, pavyzdžiui, nepriimtini daugelis socialdemokratinės politikos bruožų, bet bolševikais LSDP atstovų visgi neleidžiu sau vadinti.
Be to, kaip viename savo tekste taikliai pastebi politologas Laurynas Kasčiūnas, pačios „talibo“ sąvokos naudojime slypi didelis paradoksas. Juk būtent tuometinio JAV prezidento G.W. Busho dėka 2001 m. buvo nuverstas Afganistano talibų judėjimas, o Teksase, kurio gubernatoriumi prieš tapdamas prezidentu buvo G.W. Bushas, abortų tvarka gerokai griežtesnė negu Lietuvoje, o ir paties tuometinio JAV prezidento bei jo bendražygių respublikonų politinės pozicijos daugeliu klausimų kur kas konservatyvesnės nei daugelio Lietuvos konservatorių.
Nepaisant to, neteko girdėti, jog net pačių liberaliausių pažiūrų JAV politikai ar apžvalgininkai leistų sau G.W. Bushą vadinti talibu, ką dažnai apie konservatyvių pažiūrų politikus mėgsta sakyti Lietuvos liberalai bei kairieji.
Tekste paliečiamas ir kitas aktualus klausimas – krikščionių demokratų (dėl nežinomų priežasčių šis terminas autoriaus rašomas kabutėse) vaidmuo Lietuvos politikoje.
Nors daugelis krikščioniškąją demokratiją tapatina su teokratija, tačiau šios ideologijos yra visiškai skirtingos. Krikščioniškoji demokratija yra politinė ideologija, derinanti krikščioniškos moralės principus su šiuolaikinės demokratijos idėjomis, t.y. pripažįstanti visas demokratijai būtinas sąlygas, tokias kaip tikėjimo, žodžio laisvė, demokratiniai rinkimai ir t.t.
Kalbant apie šiandieninės politikos realijas, krikdemiškos partijos pasižymi pagarba kultūrinėms Europos tradicijoms, dideliu dėmesiu šeimai (skirtingai nei vadinamųjų neokonservatorių atveju, krikdemų dėmesys šeimai neapsiriboja lozungais ir apibrėžimais, jai stiprinti vykdoma socialiai atsakinga ekonominė politika). Kultūriniais klausimais krikdemų nuostatos artimos konservatorių, tuo tarpu ekonominiais klausimais jų nuostatos kiek skiriasi, nes krikdemai pasisako už labiau socialiai orientuotos rinkos ekonomiką.
Taigi, krikščioniškoji demokratija yra tokia pati vakarietiška politinė ideologija kaip ir konservatizmas, liberalizmas bei socialdemokratija. Be to, būtent krikdemiškomis nuostatomis vadovavosi ES kūrėjai, tokie kaip Robertas Schumanas bei Konradas Adenaueris. Ar ir juos vadinsime talibais?
O gal iš tikrųjų viskas yra gerokai paprasčiau? Juk būtent dėl ekonominių nuostatų (tiesa, tai dažniau pasireiškia kalbose, o ne realiuose darbuose), o ne dėl keleto LSDP aktyvistų peršamų „seksualinės pažangos“ idėjų ši partija yra populiariausia Lietuvoje.
Jeigu TS-LKD pasuktų krikdemiška linkme ir imtų įgyvendinti socialiai orientuotos rinkos ekonominę politiką, labai tikėtina, kad tokiu būdu ji lengvai prisiviliotų didelę dalį tiek socdemų, tiek jų partnerių „darbiečių“ bei „tvarkiečių“ rinkėjų (panašiai, beje, prieš dešimtmetį nutiko Lenkijoje, kai krikdemiškos partijos įrodė rinkėjams, kad ir joms rūpi eilinių Lenkijos žmonių interesai, ir nesunkiai išstūmė iki tol šalyje dominavusias kairiąsias bei populistines partijas).
Tad ko stebėtis, jog 2012 m. Seimo rinkimuose LSDP sąraše kandidatavęs A. Vinokuras jaučia tokią antipatiją TS-LKD esantiems krikdemams? Juk būtent jų iškilimas ir būtų didžiausia grėsmė tiek socdemams, tiek jų partneriams prarasti populiarumą ir ilgam įsitvirtinti opozicijoje.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
