Su jais ir noriu viešai pasikalbėti apie tai, ką gero ir nelabai matau ir savo kailiu jaučiu šiandienės policijos darbe. Ir kuo džiaugiuosi, ir kokias problemas įžvelgiu, kaip jas suprantu. Noriu atvirai pasakyti, ką keisčiau.
Plati vidaus reikalų ministro ir policijos generalinio komisaro veiklos erdvė, didelis darbų ir spręstinų problemų ratas. Todėl pasikalbėkime tik apie vieną, tačiau šimtus tūkstančių žmonių paliečiančią sritį – saugų transporto eismą miestuose ir keliuose. Apie kelių policijos pareigūnų darbą.
Ne, ne apie tą paradinį, plačiai reklamuojamą, vertą ir pagyrimo, ir apdovanojimo, o tokį, su kokiu teko man pačiam, jau ne vieną dešimtmetį sėdinčiam prie lengvojo automobilio vairo, ne kartą susidurti. Papasakosiu keletą istorijų.
Pirma istorija
Pirmą kartą gyvenime aš, dar jaunas gydytojas, susidūriau su kelių tarnybos patruliais SSRS laikais Ukmergėje. Vykau į vaistinę miesto centre. Tvarkingai sustojau nurodytoje vietoje ties parduotuve. Nieko nepažeidžiau.
Išeinu iš vaistinės ir einu savojo žiguliuko link, o prie jo jau stovi du uniformuoti gražuoliai. Kažką bando man sakyti. Iš jų kalbos nieko nesuprantu, klausiu, ko milicininkai nori. Abu keistai mindžikuoja, stovi netvirtai, akutės blizga.
Prieinu arčiau ir... kad tvokstelės į mane nuo abiejų uniformuotų bernų alkoholio kvapas, net atsilošiu! Koks gali būti daktaro pokalbis su girtais pareigūnais? Aplinkui jau renkasi žmonės, jie viską supranta, viską mato. Staigiai sumetu veiksmų planą.
„Oi, – sakau. – Palikau vaistinėje piniginę ir dokumentus. Luktelėkite, tuoj atsinešiu.“ Ir nueinu. Manęs nesiveja, nešaudo kaip JAV juodaodžiams į nugarą, vaistinė čia pat, esu matomas.
Tada mobiliųjų telefonų nebuvo. Vaistinėje telefonas – ir aptarnavimo salėje, ir vedėjo kabinete. Aš tiesiai į kabinetą, staigiai skambinu 02, prisistatau, prašau budėtojo skubiai sujungti su viršininku labai svarbiu reikalu. Sujungia.
Pranešu milicijos viršininkui, kur ir kokioje situacijoje esu, kad girti policininkai, kad kabinėjasi. Prisigėrę vairuodami jie dar padarys avariją, todėl prašau skubiai atvykti. O policijos pastatas čia pat, per kelis namus. Atsiunčia pavaduotoją su ekipažu. Per vaistinės duris aš viską matau. Prieinu, sveikinuosi. Įkaušę vyrukai buvo supakuoti, jų patruliavimas tą dieną baigėsi. Žmonės plojo!
Niekada nepamiršiu šio pirmo susidūrimo su kelių eismo patruliais. Tai kas, kad anais laikais jie vadinti kitaip.
Antra istorija
Jaunas žmogus, pavadinkime jį giminaičiu Romu, Panevėžyje dirbo vadybininku įmonėje, prekiavo tos įmonės prekėmis apskrities prekybos bendrovėse. Tai cigaretėmis, tai alkoholiniais gėrimais, tai duona, tai kitokiais maisto produktais.
Nors užsakytas prekes išvežiodavo specialus firmos autotransportas, nedidelius tų prekių kiekius kartais, kai parduotuvės jų pritrūkdavo, įsikraudavo į tarnybinę mašinėlę ir pakeliui važiuodamas operatyviai užveždavo.
Atvažiavo vieną dieną pas mane tas Romas ir pasipasakojo, kad turi bėdų su Panevėžio kelių policijos patruliais. Ne, jis nieko nepažeidžia, bet yra reketuojamas. Vos ne kas savaitę, kas dvi tie patys policininkai su tarnybiniu automobiliu stabdo jį ir vis „tikrina dokumentus“. Tai „kur dirbi“, tai „ką veži“, tai „atidaryk bagažinę“, tai „ar turi gesintuvą, avarinį ženklą, vaistinėlę“... Ir taip kiekvieną kartą kartojasi ta pati ceremonija, net koktu.
„Ooo, kiek cigarečių veži“ – vaidina nustebusius pamatę krovinį. Visas šitas spektaklis baigiasi tuo, kad uniformuoti vyriokai gauna bloką cigarečių ir, išsišiepę iki ausų, nureketuotam vairuotojui palinki laimingo kelio.
Konjako butelį dar kaip nors gali nurašyti į leidžiamas duženas, o cigarečių niekaip nesudaužysi. Uniformuotiems reketininkams nesvarbu, kad vadybininkas gauna tik kokį 1,5–2 tūkst. litų į rankas atlyginimą ir kad jam iš to savo atlyginimo tenka už tokiu būdu nureketuotas prekes sumokėti į įmonės kasą.
Romas man pasakoja, kad ir kiti jo kolegos vadybininkai, dirbantys kitose įmonėse, Panevėžio policininkų irgi yra šitaip reketuojami. Susitinka vadybininkai ir vieni kitiems pasipasakoja. Net mobiliaisiais vieni kitiems praneša: ten ir ten „draugai“ stovi, reketuoja, apvažiuok.
Tada dirbau Vyriausybės atstovu Panevėžio apskrityje. Vasara, Panevėžio apskrities šventė vyksta Dainų estradoje prie Krekenavos. Gausu aukštų svečių iš Vilniaus, visi rajonų merai dalyvauja, visi aukšti apskrities pareigūnai, užsienio delegacijos ir jų meno kolektyvai, gausu žmonių. Policija reguliuoja eismą.
Ką gi, remiantis Valstybės tarnybos įstatymu, esu vienintelis tokio „aukščiausio rango“ pareigūnas apskrityje. Kvietimą ir leidimą į spec. aikštelę svečių automobiliams turiu. O važinėjo anuomet šitoks didelis „apskrities ponas“ Vyriausybės atstovas ne „Audi“, ne mersedesu, ne „bumeriu“ ir net ne visureigiu. Taip tik merai, tik apskrities vadai ir aukšti svečiai galėjo. „Peugeot 306“ – toks buvo atstovo tarnybinis „limuzinas“!
Neturėjau ir vairuotojo – pats vairavau. Todėl, žinodamas, kad šventės dalyvius teks sveikinti Vyriausybės vardu, kalbą sakyti, su svečiais vakarienės metu bendrauti, ne vieną šampano ar vyno taurę susidaužti, paprašiau minėto giminaičio Romo pavairuoti mano tarnybinį „pežiuką“.
Įvairuojame į vieną iš aikštelių. Atbulomis, kad paprasčiau būtų išvažiuoti, kukliai šalia juodų „mersų“ „pežiuką“ pastatau, tuoj pat prisistato du policininkai ir sako, kad man čia negalima, čia aukštiesiems svečiams: „Matai gi, ponas, kokios mašinytės sustatytos? Teks „pežui“ išvažiuoti.“
Nieko aš jiems neaiškinu. Pamatę leidimą, kurį padedu priekyje vairo po stiklu, atstoja. Atkreipiu dėmesį, kad jie labai jau įdėmiai, lyg katinai į lašinius, žiūri į tą mano giminaitį Romą. Vis kalbina, klausinėja.
Tuo metu atvyksta Panevėžio apskrities rajonų merai, prieina, sveikinasi. Sveikinuosi ir su aukštais policijos ir kitų specialiųjų tarnybų vadovais. Ne visus tada pažinojau, prieina, prisistato Vyriausybės atstovui. Nieko ypatinga, toks etiketas. Minėti policijos pareigūnai tai mato.
Einame estrados link, prasideda šventė. Klausiu Romo: kas ten per policininkai, gal jo draugai kokie? Kokie draugai, čia gi tie patys „policajai reketyrai“, apie kuriuos jis pasakojęs. O užkalbino jį klausdami, kas aš per vienas toks esu, kad ir merai, ir komisarai, ir kiti aukšti ponai tokį pagarbų dėmesį man rodo, net pagarbą atiduoda?
„Pasakiau jiems, kad esate Vyriausybės atstovas Panevėžio apskrityje. Matytumėte, kaip jie apšalo, – kikena Romas. – Apatiniai žandikauliai tik makt ir atvipo.“
Klausę jie jo: „O kodėl tu kartu su juo?“
„Jis yra mano dėdė“, – abejingai atsakęs giminaitis ir nuėjęs.
Tada aš susivaldžiau ir prie šitų uniformuotų pižonų, pasiėmęs jų komisarą, nesugrįžau! Knietėjo, bet ne vieta ir ne laikas pigiam skandalui. Išvažiuojant aprašytų pareigūnų jau nebebuvo nė kvapo.
Kuo gi baigėsi šita istorija? Niekada aprašyti uniformuoti niekšeliai daugiau Romo nestabdė, nors ir stovėdavo ankstesnėse grobio gaudymo vietose. Tiesiog atšoko, vaizduodavo, kad nei jį pažįsta, nei jo vairuojamą automobiliuką su ryškiais įmonės logotipais mato.
Gal taip ir geriau? O kaip aš būčiau įrodęs apskrities policijos komisarui jų kaltę? Niekaip. Vaizdo medžiagos neturėjau, slapto garso įrašo irgi ne. Kvailai būčiau atrodęs. Tačiau niekada nepamiršau šitos istorijos!
O ką daryti tiems, kurie neturi tokių aukštas pareigas einančių dėdžių? Mokėti? Duoti duokles patruliams? Ir moka ne vienas, ir duoda. „O ką daryti? – aiškindavo man ne vienas. – Policijos nenugalėsi. Sudirbs, visada prisikabins, keršys.“
Taip man kalbėdavo ir kiti piliečiai, ateidavę į Vyriausybės atstovo kabinetą pasiskųsti ne vien tik Panevėžio policijos darbu. LR Konstitucija, kaip ir įstatymai, nesuteikia Vyriausybės atstovui nei teisės, nei įgaliojimų kontroliuoti policijos, kitų statutinių pareigūnų, specialiųjų tarnybų darbo. Kontrolė yra, bet ją vykdo kiti.
Išklausydavau žmones ir paaiškindavau, ką daryti, kur kreiptis. Tačiau ne vienas jų neturėdavo pinigų advokatui samdytis, kreiptis į teismą, nepasitikėdavo jais: „Vyriausybės atstove, teisybės teismuose nerasime, ne mūsų sveikatai, ne mūsų kišenei...“
Nuo to laiko praėjo jau geri dvylika metų. Daug kas į gera pasikeitė valstybėje. Negalėjo nesikeisti, o todėl nemažai dalykų į gera keitėsi ir vidaus reikalų sistemoje. Daug gero ir verto pagarbos padaryta ir tebedaroma, daug sunkumų įveikta. Negaliu šito nematyti, negaliu ignoruoti.
Tačiau yra ir kitaip. Pacituosiu „Lietuvos rytą“: „Kelyje išvydus automobilį stabdantį policininką dažną vairuotoją išpila prakaitas. Net nepažeidus taisyklių apima kaltės jausmas. Jums tai pažįstama? Kada policijos pareigūnas turi teisę stabdyti važiuojantį automobilį? Kokios tokiu atveju yra vairuotojų teisės ir pareigos? Kaip privalo elgtis mašiną sustabdęs pareigūnas? Ar jis neviršija savo įgaliojimų? Tokie klausimai nuolat iškyla policijos pareigūnų sustabdytam vairuotojui. Nors, kita vertus, dauguma tiki, kad jei automobilį sustabdė policininkas, ras prie ko prikibti.“
Patvirtinu – taip tikrai yra. Kaip išvengti? Kaip pakeisti?
Kelių policijos tarnybos Administracinės veiklos skyriaus vadovas D.Šalomskas interviu „Lietuvos rytui“ pataria apie tokius atvejus pranešti policijos padalinio vadovui arba Policijos departamentui.
„Norėdamas įrodyti, kad pareigūnas netinkamai elgėsi, vairuotojas gali bendravimą su juo nufilmuoti ar įrašyti pokalbį. Apie daromus įrašus vairuotojas net neprivalo pranešti pareigūnui. Jis tai gali daryti ir paslapčia“, – sako pareigūnas.
Bet apie tai, gerbiami generaliniai komisarai, papasakosiu Jums kitą kartą.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
