Į Jungtinę Karalystę išvažiavau 2007 metais, per tą laiką baigiau kompiuterių mokslų bakalauro ir magistro studijas. Dabar esu didelėje įmonėje dirbantis IT specialistas. Turiu 5 metus darbo patirties.
Esu iš tų, kurie, nepaisant visko, Lietuvos atsižadėti nežada, visada papasakoju, iš kur pats esu, pasidžiaugiu lietuviška mokymosi sistema, kuri man leido puikiai baigti studijas Jungtinėje Karalystėje, mūsų išskirtinai gražia gamta, svetingais žmonėmis, informacinių technologijų plėtra.
Kalbant apie informacines technologijas, Lietuvoje taip pat dažnai pabrėžiamas specialistų trūkumas, puikus atlyginimas ir kiti taip vadinami benefitai, kuriuos kompanijos siūlo, jeigu tik pas juos ateisi.
Gerai. Apie grįžimą į Lietuvą kol kas nesvarstau. Tačiau, kaip ir bet kuris kitas emigrantas, galiu nuoširdžiai prisipažinti, kad gyvename ne tik darbu. Darbu esu patenkintas, sąlygos daugiau nei geros, apie diskriminaciją negalėčiau kalbėti, nes dirbu IT kompanijoje Londone. Čia tikras tautų katilas, o tarp mano kolegų ne vien britai. Yra vokiečių, ispanų, amerikiečių, yra italų, graikų ir netgi brolis latvis bei vienas lietuvis.
Nepaisant to, mintys apie grįžimą į Lietuvą aplanko, pasiilgstu šeimos, gamtos, ypač vasarą, maisto, draugų, nors jų Lietuvoje nedaug likę. Esu visiškai normalus karjeros emigrantas, kurį kartkartėmis aplanko ilgesys. Tolimoje ateityje matau save Lietuvoje.
Taigi žinios apie išskėstomis rankomis laukiamus emigrantus specialistus su užsienio patirtimi bei IT specialistų trūkumą baigėsi įdomiu eksperimentu, su kuriuo siūlau susipažinti skaitytojams.
Smalsumo vedamas nutariau pasitikrinti savo galimybes Lietuvos darbo rinkoje. Iš pradžių tai net neturėjo būti lyginamasis eksperimentas, tačiau jis toks pavirto tada, kai, kreipęsis į 10 kompanijų su savo anglišku CV ir parašęs, kad šiuo metu dirbu Jungtinėje Karalystėje, sulaukiau tik vieno atsakymo. Nors 4 iš 10 darbo skelbimų buvo įrašyta, kad tarptautinė patirtis yra didelis privalumas.
Eksperimentą atlikau lapkričio – vasario mėnesiais. Pradėkime.
Taikiausi į tarptautinio kapitalo kompanijas, joms išsiunčiau savo anglišką CV. Užbėgdamas kaltinimams apie „pasikėlimą“ už akių, pasakysiu, kad visi darbo skelbimai taip pat buvo angliški.
Apie mano CV. Nurodomas mano vardas ir pavardė, gimimo metai, baigtos mokslo įstaigos (bakalauras ir magistras), darbo patirtis (5 metai pagal specialybę, pradedant nuo jaunesniojo specialisto, baigiant dabartinėmis pareigomis), kontaktinė informacija, tokia kaip elektroninio pašto adresas ir telefono numeris, ir nuoroda į profesionalų socialiniame tinkle „LinkedIn“ esantį mano profilį.
Savo gyvenimo aprašymą išsiunčiau į tokias Lietuvoje esančias kompanijas kaip „Western Union“, „Barclays“, „Adform“, „Seb“, „Swedbank“, „Danske“ ir „Nordea“ bankus, dvi personalo atrankos įmones ir vieną dar labai jauną neseniai įsikūrusią kompaniją.
Kaipgi man sekėsi? Nekaip. Atsakymą gavau tik iš jaunos mažos kompanijos. Bandėme net suderinti darbo pokalbį, tačiau, kaip vėliau paaiškėjo, ši kompanija ieško jaunesniojo specialisto su mažiau darbo patirties ir gerokai mažesniu atlyginimu. Iš junior darbuotojo esu išaugęs, todėl šioje vietoje derybos baigėsi. Suprantama ir normalu.
Tačiau bendras rezultatas yra tas, kad tik viena įmonė iš dešimties susidomėjo mano kandidatūra, nors pagal darbo skelbimus atitikau visus reikalavimus į visas pozicijas. Ši mano patirtis yra priešinga viešai skelbiamai informacijai apie tarptautinio kapitalo įmonių medžiojamus užsienyje darbo patirties turinčius, Lietuvos įmonėms labai reikalingus karjeros emigrantus.
Todėl nusprendžiau palyginti. Ką aš dariau?
Išverčiau savo anglišką gyvenimo aprašymą ir sukūriau naują su netikra tapatybe. Pasivadinau kitu vardu, parašiau, kad šiuo metu gyvenu Vilniuje, pateikiau savo lietuvišką telefono numerį. Jis, žinoma, buvo tikras, nes buvo reikalingas susisiekti su darbdaviais.
Studijos Jungtinės Karalystės universitete virto studijomis Vilniaus universitete, o darbo patirtis Jungtinėje Karalystėje virto darbo patirtimi Lietuvoje. Mano darbe reikalingi įgūdžiai ir žinios išliko visiškai tokie pat.
Išsiunčiu savo kandidatūras pagal tuos pačius 10 darbo skelbimų ir atsakymus gaunu iš 8 įmonių. Primenu, kad mano patirtis, žinios, išsilavinimas buvo visiškai identiški.
Kokias išvadas padariau?
1) Įmonės daug labiau susidomėjo analogišką patirtį, išsilavinimą ir žinias turinčiu kandidatu, dirbančiu Lietuvoje, o ne Jungtinėje Karalystėje dirbančiu lietuviu, kuris nori grįžti į Lietuvą.
2) Informacijos apie tai, kokios įmonės būtų palankios sugrįžėliams, internete neradau. „Facebook“ egzistuoja grupė „Emigravau, kad sugrįžčiau“, norinti pritraukti jaunuosius profesionalus atgal. Pažiūrėjau, bet prisijungti prie narių nemačiau reikalo, nes ši grupė yra mirusi. Jokių diskusijų joje nevyksta, naudingos informacijos nėra.
Internete radau tokį puslapį „kurklt.lt/darbaslt/puslapis“. Tai jaunųjų profesionalų iniciatyvos „Kurk Lietuvai" tinklalapis, čia jie taip pat įdeda skelbimus, tinkančius sugrįžėliams. Paskutinis skelbimas įdėtas lapkričio mėnesį. Tokios iniciatyvos kaip „Kurk Lietuvai“ skirtos tik viešajam sektoriui.
3) Jeigu man, IT specialistui, turinčiam patirties ir norinčiam grįžti į Lietuvą, iš 10 įmonių atsakė tik viena, tai turiu nuojautą, kad ne tokių perspektyvių profesijų atstovams tikimybė sulaukti teigiamo atsakymo gerokai mažesnė.
Šioje vietoje labai norėčiau pabrėžti, kad, kaip ir visur, kontaktai yra labai svarbūs. Ypač tokioje mažoje šalyje kaip Lietuva. Savo profesijos srityje kontaktų Lietuvoje neturiu, nes išvažiavau tik baigęs mokyklą. Dabar mano visi darbo kontaktai yra Jungtinėje Karalystėje. Keli mano draugai, dirbantys finansų srityse, tokių pažinčių turėjo, ir tai labai paspartino procesą.
4) Mano spėjimas toks: netgi tarptautinės Lietuvoje įsikūrusios įmonės vengia žmonių, kurie užsienyje, be mokslo, dar įgijo ir darbo patirties. Negalėčiau atsakyti kodėl, bet man atrodo, kad jos automatiškai daro prielaidą, jog tokie žmonės bus per brangūs arba norės darbo sąlygų, kurių įmonė negalės suteikti. Tokią prielaidą darant, šiems kandidatams net neatsakoma. Tai mano spėjimas, o ne faktas. Patvirtinti arba paneigti jį galėtų tik šių įmonių atstovai.
Šie pastebėjimai nesusiję su karjeros emigranto statusu. Pastebėjau keletą man neįprastų skirtumų darbuotojų atrankos procese, kuriais norėčiau pasidalinti. Remiuosi bendravimu su įmonėmis, kurios atsakė kandidatui Nr.2, dirbančiam Lietuvoje.
1) Lietuvos įmonės vienareikšmiškai teikia pirmenybę bendravimui telefonu. Nė viena įmonė neatsakė į užklausas elektroniniu paštu. Man tai pasirodė įdomu ir neįprasta. Jungtinėje Karalystėje ir daugelyje kitų Europos šalių, su kurių įmonėmis man teko susidurti darbe, pirminė komunikacija visada vyksta elektroniniu paštu.
Jeigu įmonė nori jus pažinti geriau, pasikalbėti apie jūsų patirtį, papasakoti, ko ji tikisi iš darbuotojo, ir tęsti atranką su jumis, jums atsiunčiamas laiškas elektroniniu paštu ir susitariama dėl skambučio laiko. Darbdaviai ir jų atstovai beveik niekada neskambina nepranešę.
Dėl abiem pusėms patogaus laiko visada susitariama iš anksto. Juk jeigu jūs šiuo metu dirbate kitoje kompanijoje, kasdien einate į darbą ir ieškote naujo darbo, sulaukęs skambučio, nebėgsite ieškoti tuščio konferencijų kambario arba slėptis į koridorių tam, kad pasikalbėtumėte su nauju potencialiu darbdaviu.
Įmonės Lietuvoje niekada elektroniniu paštu nesusitaria dėl jums abiem patogaus laiko ir neperspėję gali jums paskambinti tada, kai esate, pavyzdžiui, svarbiame susitikime.
2) Vienas pirmųjų klausimų po darbdavio prisistatymo ir pasidomėjimo jūsų darbine veikla yra atlyginimas. Nuraminsiu, kad atlyginimai, kuriuos įmonės man pateikė, buvo adekvatūs mano patirčiai, žinioms ir Lietuvos situacijai. Tačiau nustebino tai, kad įmonės nelinkusios eiti į kompromisus.
Tad šiuo atveju skirtumas tarp Jungtinės Karalystės ir Lietuvos įmonių toks, kad Jungtinėje Karalystėje įmonės pirmiausia ieško tinkamo specialisto ir tada su juo derasi dėl atlyginimo. Atlyginimą įprasta aptarti derybų dėl darbo pabaigoje. Suradę gerą specialistą, jos sutinka mokėti ir daugiau, nei prieš tai nurodytos atlyginimų žirklės.
Lietuvos įmonės paprasčiausiai pasako, kokios yra jų žirklės. Jeigu esate labiau patyręs ir save įvertinate didesne pinigine išraiška, paprastai su jumis bus atsisveikinta. Šį variantą išbandžiau su dviem man skambinusiomis įmonėmis.
3) Iš to, ką išgirdau kalbėdamas telefonu, padariau išvadas, kad IT specialistai Lietuvoje įdarbinami greičiau nei Jungtinėje Karalystėje. Lietuvoje tą norima padaryti kaip įmanoma greičiau. Jungtinėje Karalystėje didesnių kompanijų darbdaviai renkasi atidžiau, organizuojami bent 3 atrankos etapai, diena, kai jūs turite dirbti įmonėje ir parodyti savo sugebėjimus, arba dar kitos užduotys.
Jungtinės Karalystės kompanijoms svarbu pasirinkti geriausią, labiausiai motyvuotą kandidatą, tikintis, kad šis darbuotojas įmonėje dirbs bent keletą metų, bus lojalus, darys tai, ką jis sugeba geriausiai, ir atneš maksimalią naudą. Lietuvos kompanijos bando įdarbinti kuo greičiau. Abu variantai turi trūkumų ir privalumų.
4) Viena iš įmonių paskambino 9 valandą vakaro Lietuvos laiku ir po pokalbio iškart atsiuntė atlikti užduotį. Man pasakius, kad darbo dienomis dirbu po 8–10 valandų ir naktimis miegu, todėl darbui atlikti laiko rasti galėčiau po kelių dienų, su manimi kalbėjęs žmogus tarstelėjo: „Matyt, ne taip tau ir reikia šito darbo.“
Už tokį bendravimą dedu riebų minusą įmonei. Mano nuomone, šiais laikais derybose dėl darbo darbdavys ir darbuotojas turi būti vienodą svorį turintys partneriai. Net ir agresyviai arba greitai norėdamas rasti naują darbuotoją, negali tikėtis, kad potencialus naujas darbuotojas atšauks visus kitus planus ir darbus ir imsis užduoties čia ir dabar.
Net tokios didelės kompanijos kaip „Google“, „Microsoft“, IBM kandidatus pasikviečia į vadinamąjį assessment (liet. vertinimą) darbo metu. Jeigu assessment vyksta nuotoliniu būdu, jūsų visada paklaus, kada turėtumėte laiko atlikti realų testą.
Pasakyti, kad bandomajam darbui galėsite skirti kelias dienas po kelių savaičių, yra normali praktika, kuri nuostabos nesukels niekam. Niekada neteko susidurti su „čia ir dabar“ atveju.
5) Iš 8 iš viso man paskambinusių įmonių 5 pakvietė į interviu. Juose dalyvauti atsisakiau, nes vis dėlto esu kitas žmogus, nei prisistačiau esantis, ir šiuo metu esu Jungtinėje Karalystėje. Įsitikinau, kad Lietuvoje IT specialistams darbą susirasti tikrai nesunku. Ar tai jus tenkins, priklausys nuo jūsų lūkesčių.
Ir pabaigai.
Atlikęs eksperimentą, bandžiau surasti viešai prieinamą informaciją, kaipgi Lietuvai sekasi išlaikyti talentus savo šalyje ir pritraukti talentus iš kitų valstybių. Juk Lietuvoje darbą įvairiausiais sumetimais banke ar IT kompanijoje gali norėti susirasti koks nors kvalifikuotas savo srities specialistas norvegas, amerikietis ir pan. Sienų nelikę. Nebent mes patys jomis apsistatome.
Pradedu googlinti. Pasaulio ekonomikos forumas kasmet skelbia šalių konkurencingumo reitingą. Originalo kalba jis vadinasi „Global competitiveness report 2014-2015“. Lietuva šiame reitinge tarp 144 valstybių užima 41-ąją vietą. Neblogai.
Tačiau reitingai, kaip žinoma, sudaromi remiantis daugybe kriterijų. Šiame reitinge ir aptikau tokius kriterijus, kaip šalies gebėjimas išlaikyti talentus (country capacity to retain talent) ir šalies gebėjimas pritraukti talentus (country capacity to attract talent).
Paprastai kalbant, pirmasis rodo, kaip valstybei sekasi išlaikyti savo aukštos kvalifikacijos darbuotojus šalyje, o antrasis – kaip valstybei sekasi pritraukti sėkmingus, aukštos kvalifikacijos specialistus iš kitų šalių. Atitinkamai 119-oji ir 129-oji vietos reitinge iš 144 valstybių. Čia Lietuvą lenkia dauguma šalių, netgi tokios kaip Malis, Pakistanas, Nigerija, Peru.
Eksperimentas manęs nenuvylė. Priešingai, suteikė daugiau informacijos apie Lietuvos darbo rinką. Patirties joje neturiu, todėl pirmoji pažintis buvo naudinga ateičiai. Per artimiausius bent 5 metus grįžti neplanuoju, nes esu dar jaunas žmogus ir norėčiau įgyti daugiau patirties tarptautiniuose vandenyse, pamatyti daugiau pasaulio šalių.
Man pasirodė, kad Lietuvoje įmonės daugiau kalba apie žmogiškojo kapitalo pritraukimą, negu realiai ką nors dėl jo daro. Užsienyje dirbantys specialistai įsileidžiami nenoriai dėl tiksliai nežinomų, bet turbūt numanomų priežasčių.
Lietuva kuria įvairias komisijas, siekdama susigrąžinti karjeros emigrantus. Paprasčiausiai surandamas tinklalapis su karjeros emigrantams palankių įmonių sąrašu būtų labai paprastas ir veiksmingas bei daug nekainuojantis būdas suteikti naudingos informacijos. Tokios informacijos niekur neradau.
Kitas nustebinęs ir su bendravimu susijęs dalykas – tai agresyvokas ir kartais net nepagarbus bendravimas iš darbdavio pusės, pamirštant, kad renkasi ne tik darbdavys, bet ir darbuotojas. Būtų įdomu išgirsti kitų pažinčių ir darbo kontaktų neturinčių bei bandžiusių derėtis dėl darbo karjeros emigrantų nuomonę.
Sekite mus „Facebook“ ir skaitykite daugiau skilties „Bendraukime" temų.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.
